Jucaičių ūkininkai trumpina produkcijos iki vartotojų kelią

Kristina ūkininkų produkcija prekiauja miestų turgeliuose.

Lietuvoje ūkininkai su savo šeimos gaminama produkcija neretai lieka didžiųjų prekybos tinklų paraštėse. O gerų ūkininkų, kūrybingų žmonių šalyje yra, bet ar mes mokame tai deramai įvertinti? Apie tai kalbamės su Klaipėdos rajono ūkininkais Andriumi Uoka ir jo žmona Kristina Jasmane.

Populiarina Lietuvos ūkius

„Prieš penkerius metus su šeima nusprendėme iš miesto keltis gyventi į kaimą, kad galėtume užsiauginti sau sveiko maisto. Įkūrėme ūkį „Terra Lammato“ Klaipėdos rajono Jucaičių kaime. Pradėjome auginti įvairiausias daržoves, vėliau kilo įdomi mintis. „Gal galėtų būti toks internetinis ūkininkų turgelis, kuriame būtų galimybė susidėti krepšelį iš skirtingų ūkininkų ir gamintojų produkcijos ir gauti vienu sykiu“,apie idėją populiarinti Lietuvos ūkininkų produkciją mūsų šalies rinkoje pasakojo Kristina. Pašnekovai akcentuoja, kad Lietuvos ūkininkai yra priversti atiduoti savo produkciją stambiems perdirbėjams už juokingą kainą, o vartotojas sumoka už produktą gerokai daugiau. Augintojo pavardė ar ūkio prekinis ženklas, vardas taip ir lieka niekam nežinomas, pridengtas stambiųjų prekybos centrų logotipu. Neretai ūkininkai realizuoja savo ūkyje užaugintus gaminius net ne Lietuvos rinkoje, o ką jau ir bekalbėti apie lietuviškos produkcijos patekimą į mokyklas, ligonines, vaikų darželius. Visa tai labai apsunkina viešųjų pirkimų procedūros, dokumentacijos pildymas, griežti Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos reikalavimai.

Mokyklose – reta išimtis

Pašnekovas džiaugėsi, kad Klaipėdos rajone yra ugdymo įstaigų, besirūpinančių tuo, ką valgo rajono vaikai. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija, kuri nepabūgo pirkti vietos ūkių produkcijos ir juos tiekti savo gimnazijos valgykloje, taip pat „Terra Lammato“ produkcija keliauja ir į darželius „Saulutė“ bei „Naminukas“ Gargžduose, Agluonėnų mokyklą-darželį ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnaziją. Šeima apgailestavo, kad didieji ūkiai su besikuriančia nauja platforma vangiai dirba, jie turi savo pirkėjus, o smulkūs ūkininkai bijo griežtų įsipareigojimų, juk mokyklai ar darželiui nepasakysi, kad dėl liūčių neužderėjo bulvės. Visa tai stabdo lietuviškų ūkių produkcijos patekimą tiesiai ant mūsų stalų. „Naujovės Lietuvoje sunkiai skinasi kelią, tačiau ledai po truputėlį laužiami“, – apie savo veiklą ir jos prasmę kalbėjo „Terra Lammato“ ūkio įkūrėjas Andrius. Dokumentacijos pildymas, rinkodaros strategijos reikalauja specifinių žinių, kurių negali turėti gamintojas ar žemdirbys. Todėl jaunieji Jucaičių kaimo ūkininkai ir ieško išeičių. Viena jų, virtualaus ūkininkų turgelio „Agro-Bazaar“įkūrimas.

Valgyti sveikesnį maistą

Ūkininkaujanti šeima neslepia, jiems labai norėtųsi, kad šis internetinis ūkininkų turgelis išjudėtų. Deja, trūksta partnerių, komandos, darbo rankų. Nepaisant to, po truputį darbai vyksta. Jungiasi ūkininkai, pildosi produktų asortimentas. „Mūsų tikslas, kad kuo daugiau vietinės produkcijos pasiektų stalą, vaikų darželius, mokyklas ir kitas įstaigas visoje Lietuvoje. Kad galėtume valgyti sveikesnį maistą. Kad ūkininkams, taupantiems laiką, nereikėtų stovėti turgavietėse ir vežioti užsakymus klientams, o pirkėjams gaišti savo brangaus laiko prekybos centruose, kuriuose pasiklysti ieškodamas vietinės produkcijos tarp užsienietiškų prekių gausos“,kalbėjo Kristina. Internetiniam turgeliui vis dar trūksta duonos, mėsos, pieno produkcijos tiekėjų. Versli šeima kviečia jungtis ūkininkus, gamintojus į jų sukurtą internetinį turgelį, o vartotojus ragina rinktis vietos gamintojo produktus.

Teisininkas prie traktoriaus vairo

Andrius pasakojo, kad pradėjus ūkininkauti senelių žemėje neišvengta ir klaidų, nesusipratimų. Miestiečių šeima ilgai aplinkinius kaimynus juokino, kol galų gale išmoko įdirbti žemę, įsigijo traktorių, išmoko jį valdyti. Į kaimą Andrius atvyko visiškas naujokas. „Visada norėjau gyventi gamtos apsuptyje, atokiau nuo miesto šurmulio, civilizacijos, žmonių, atvykau į kaimą visiškas naujokas, nei krapo, nei morkos niekada neauginęs“, – atvirai pasakojo Andrius. Vos pamatęs pirmuosius arimus, Andrius neišsigando. Bandė juos daužyti grėbliu, kastuvu, savo rankomis pešti iš žemės velėną, rinko akmenis iš lauko. Vėliau suprato, kad ūkininkui traktorius yra būtinybė, tad įsigijęs seną traktorių būsimasis ūkininkas labai apsidžiaugė. Pirmasis plūgelis, prikabinamas prie traktoriaus, nepasidavė, o prikabinus nelindo į žemę. Tad jis iki šiol stovi su kitais nereikalingais rakandais.

Dabar Andrius ir Kristina šeimos šiltnamiuose augina gausybę pomidorų, vysto „Agro-Bazaar“ idėją, Klaipėdoje yra išsinuomotas sandėlis ūkininkų produkcijai sandėliuoti. Planuojama pradėti ūkininkų produkcijos sandėliavimo, logistikos ir pardavimo veiklą ir Kaune, Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose. Ūkininkaujančiai šeimai svarbu, kad kuo šviežesnės daržovės patektų ant mūsų stalo, nes jas sandėliuojant, transportuojant, vežant prarandama didžioji dalis ūkio produkcijos vertės. Andriaus ir Kristinos siekis, kad šviežutėlė Lietuvos ūkininkų produkcija keliautų tiesiai iš ūkio ant mūsų stalo, o žmonės pradėtų domėtis, ką valgo.

Virginija LAURINAITIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių