Jucaitiškių susitikimas: užaugo dori žmonės, išmokslinę savo vaikus

Prieš 50-60 metų Jucaičių kaimas neišsiskyrė iš kitų mažų kaimų gyventojų skaičiumi. Čia buvo apie 25 sodybos, kuriose augo po 2-6 vaikus. Tad Jucaičių kaime gyveno per 100 gyventojų, o kaimo keturmetę, vėliau trimetę mokyklą kasmet lankė po 15-20 mokinių. Laikui bėgant, iš seniau gyvenusių šeimų dabar liko šešios, nemažai sodybų yra išnykusios arba jos – tuščios, tik trijose sodybose gyvena naujakuriai, ne jucaitiškiai.

Atsitiktinai susitikę jucaitiškius, gimusius ir augusius Jucaičių kaime, vis užsimindavome, jog būtų smagu su visais susitikti, pasikalbėti, sužinoti, kaip susiklostė jų gyvenimas. Šiais metais liepos 1-ąją dieną ši svajonė išsipildė, nes į susitikimą atvyko 18 jucaitiškių su savo šeimomis.

Susitikimo programa pradžiugino visus, o tai rodo, kaip svarbu yra visiems susitikti ir prisiminti savo vaikystės, jaunystės draugus, veiklas, paprastą, bet įdomų gyvenimą atokiame Šalpės ir Veiviržo upių santakoje įsikūrusiame Jucaičių kaime. Susitikimą pradėjome Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, tada aplankėme visų tuomet lankytą Veiviržėnų vidurinę mokyklą (dabar Jurgio Šaulio gimnazija), sustojome pasimelsti prie mirusių jucaitiškių kapų Veiviržėnų kapinėse ir tęsėme susitikimo programą jucaitiškės sodyboje Daukšaičiuose.

Nepaprastai sujaudino gyvas jucaitiškių pasakojimas apie vaikystės prisiminimus, jaunystės išdaigas, mėgiamus žaidimus, vasaros ir žiemos natūralios gamtos teikiamas pramogas. Atrodo, kad to ilgo nesimatymo laiko kaip nebūta: visą vakarą buvome tokie atviri, šmaikštaujantys, paprasti, nuoširdūs. Svarbiausia, jog pasijutome tais basakojais Jucaičių kaimo vaikais. Išklausius kiekvieno susiklosčiusio gyvenimo istorijas, pripažinome, jog visi galime didžiuotis gimę mažame kaimelyje, nes mūsų pasakojimuose atsispindėjo svarbiausios bendražmogiškos vertybės: šeimos darna ir gerovė, užauginti atsakingi, darbštūs, išsimokslinę vaikai, visų darbštumas, nuoširdumas, pareigingumas, patriotizmas, draugiškumas, paslaugumas. Įsitikinome, kad jucaitiškiai užaugo dorais, sąžiningais žmonėmis, ir kaip susitikimo ženklą kiekvienam įteikėme medinius medalius su renginio pavadinimu, data ir stiprybę simbolizuojančiu ąžuolo paveikslėliu.

Vakaro muzikinę programą padėjo užtikrinti vėžaitiškis muzikantas Saulius Mikužis, kuris taikliai parinko muzikinius kūrinius kiekvienam pagal pasakojimų turinį. Maistu rūpinosi jucaitiškės Loretos sūnaus Mindaugo šeima, renginio vieta ir jo organizavimu – jucaitiškės Almos šeima, o gera nuotaika tiesiog atsispindėjo kiekvieno iš mūsų veiduose.

Koks renginys be apibendrinimo ir tęstinumo. Visi jucaitiškiai dėkojo už galimybę susitikti savo kaimo vaikystės draugus, sužinoti apie jų gyvenimo džiaugsmus ir rūpestėlius ir pripažino, jog susitikimai turėtų vykti reguliariai kas 1-2 metus. Pabaigoje kiekvienam buvo įteikta jo pasakojimo turinį atitinkanti nominacija, o tai rodė, jog visi buvo išklausyti, išgirsti ir įvertinti.

Esame labai dėkingi Veiviržėnų šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonui Vidmantui Griciui už prasmingą pamokslą ir gražią bendrystę šv. Mišiose už gyvus ir mirusius jucaitiškius. Dėkojame muziejininkei Valdonijai Karaliūnienei už įdomią ekskursiją po mokyklą ir išsamų muziejaus eksponatų pristatymą. Tikimės, kad mūsų iniciatyva, troškimas susitikti ir pabūti kartu pateisino visų susirinkusiųjų lūkesčius.

Alma VANAGIENĖ

Buvusi Jucaičių kaimo gyventoja