Ka ōbagum da bōva

Dabā nabie. Vo ka mōna māma auga, ana dā atmėn, kāp pri anuos tieva lioub ožēs obagēliu. Anum truoba bōva pri krīžkelės, dieltuo tonke lioub ožēs ė tėi, korėi ont Ėndrėjāva ējė, ė tėi, kor ont Kolium.
Anėi bōva bjaure apsėdārė, vėsuokes soluopītas skarmalas, basė, sīkes so kriokes a so lazdėniems, toriejė terbalės, ė ī anas lioub sosėkriaus vėskon, kon gaspadėnės dāvė. Ka anėi lioub atēs, tujau klūpt ont kēliu kamė pri dōru ėr jau bomb puoterus, vo paskou prāša kuo nuors pajiestė a bėnt atsėgertė.
Gaspadėnės lioub dous ė lašėnium, ė dounas, ė pėina. Kon tousīkes toriejė savėi, ton dāvė. Obaga kartas lioub pasėlėks on nakvīnės. Māma ī pasakuojosi, ka anum tievs vėsumet lēdės mėiguoti truobuo pri pečiaus. Vākams tas dėkte tėka, anėi pristuojė kāp velnāte siota so obagu.
Obaga muokiejė vėsuokium zbėtku, vo vāka tousīkes žaislum natoriejė, dieltuo truobuo pasėlėkės ōbags vakams dėdle tėka. Anėi lioub vākus buovīs a dainious, a pasakuos visuokės baikas.
Vāka lioub ė prišpuosīs obagams. Vėina sīki ožējė ōbags, pasėlėka par nākti. Ons nuoriejė jiesti, vo muotina tatoriejė tik boilīnės išvėrusi. Tas ōbags bōva žlėbakis. Vėins vaikūzatis sogāva varlė ė īmetė ī pōtras bliūdāli. Ōbags makaliou so šaukštu, varlie plūdoriou, gauda ōbags, nasogaun. Mėslėjėi ons, ka tas ī mēsuos šmuots. Nutvierė – ali šalts. Ōbags paoustė ė pamėslėjė, ka boilīnė bōva so plautes vėrta. Sosėmordė ī borna ons ton varlė, vo ta pradiejė cīptė. Ōbags ba dontum, vartaliuo ton varlė vėinep, vartaliuo kėtep, ni sokosnuo, ni gal nurītė, o vo ta vės tabcīp. Pavartaliuojė pavartaliuojė ė šēp na tēp prarėjė. Ė pasākė – cīpi a na cīpi, vėstėik esi plūtis. Vo vāka žvėig, ont āslas raituos, ka tēp iš ōbaga pasėčīdėjė.
„Na čerauninks tesu“
Tamė kaimė ė gīvena tuoks. Ons nabōva tėkrus ōbags, bet tēp tuoks majednus. Ons gīvena pašalie, vėins pats, tuokiuo mažuo truobalelie, patem pagėrie pri beržīnalė. Natoriejė nieka, ni patiuos, ni vakūm, ani šonėis a kātėna, ējė par žmuonis pasėrinkdams, vo ka paslinka, dėrba kōbėlus. Nagus tam toriejė.
Ons ė jiedė majedne, vėrė nedėdlem katėlātie, kon toriejė, ton sokriuovė. Je kas mēsuos dāvė, najiemė, vo prāšė kaulu. Tus nuvėrintus kaulus ons lioub sosėrinks, parsėneš nomėi ė vėrs iš anūm pōtra. Vėina sīki mōna buočius anuo paprāšė kōbėla padėrbtė. Tas padėrba.
Pasėkinkė buočius arklius ī ratalius, ė ton kōbėla parsėvežė. Pėl vondėni, vo tas par tarpus bieg. Buočius sopīkės ė sāka: „Vo kon padėrba, vondou kiaura bieg.“ Vo obagēlis anam ė sāka: „Papunēli, aš na čerauninks tesu, vondėnėi tāka naožstuosu.“
Pīragieli, biek!
Kėta sīki, mustas par Škaplierna Koliūs ōbags tėik prisėrinka vėskuo ī sāva terbālė, ka naipānešė. Būk tai ėndrėjavėškis. Prikiūtėna ons pri Žvelsuos, atsėsieda ont lėpta gāla pasėlsietė. Ožsėmėslėjė jiestė. Išsėtraukė iš terbous pīraga, atsėkonda ė palēda pakalniou, vo iš paskuos nurėtėna ė dounas kēpala. Ė šauk ikondėn anoudom: „Pīragieli, biek, tavi velnės gēnas“.
„Ubags Kuliu parfios“
Kolium parapėjė bōva plati, ė tėn vėsumet bōva dėdle daug obagum. Ė vėituo, ė iš kėtor lioub priplūs par atlaidus, ė tēp kuožna dėina. Priš Škaplierna jau onksteinas plaukė iš vėsor. Ka žmuonis geriau pažėnuotom sāva parapėjės ōbagus ėr baištorietum anus sošelptė, 1827 metas Kolium parāpėjės klebuons Stanisluovs Plušauskis anims bōva padėrbėnės tuoki mesingėni obagum cēdeli, katramė bōva tēp išdrokavuota „Ubags Kuliu parfios“. Da dabā vėins tuoks tabier Kolium krāšta muziejou.
A nēst mātė? Tuosīkes pasėciekavīkėt, je kumet pro tėn važiousat, paveiziekėt.
Daiva SRIEBALIŪTĖ