Kai išnyksta pagarbos ir pasitikėjimo kreditai
Ar savo pateiktų, priimtų ir pasirašytų įstatymų bei įvairių nutarimų laikosi Lietuvos valdžia, darosi sunku suprasti. Ar bent retkarčiais pavartomas pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija, taip pat kyla klausimų. Ypač, kai valstybei vadovaujantys asmenys ir jų komandų nariai leidžia sau veiksmus, kuriuos paprastiems mirtingiesiems atitinkamos institucijos greičiausiai kvalifikuotų kaip nusikalstamą veiką.
Pavyzdžiui, kad ir pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str., kuriame be kita ko, sakoma, kad „…žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą“. Ar šalies Prezidento patarėjas viešai pažemino Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir ar tik jo, o kartu ir nemažos Lietuvos gyventojų grupės, kurie šiuo žmogumi pasitikėjo, pasitiki, rinko ir renka jį atstovauti visuomenės interesams Seime, orumą? Ir ar tik orumą? O kaip su pasitikėjimu pačia valstybe?
Dar kitas fenomenas – vienu ar kitu metu neretai šalies politikų patarėjai tampa svarbesni nei patys politikai, kurie greičiausiai savo nuomonės pasakymą patiki būtent jiems. Gal patys nesugeba, bijo, nežino ar nenori sakyti, kitaip tariant, tylėjimu visiškai pritaria tokiai patarėjų viešai išreikštai nuomonei. Antraip sureaguotų atstatydindami vieną ar kitą patarėją ir dar visuomenės atsiprašytų. Teoriškai. Praktiškai, kaip matome Lietuvoje, vyksta visai kitaip.
Gal ir todėl, kad politika tampa asmeninės gerovės kūrimo įrankiu, tarsi suteikiančiu nebaudžiamumo ir visagalystės statusą. Bus ne kaip numato įstatymai, o kaip geriau man. Tas „man“ driekiasi nuo savivaldybių, kur siekta įteisinti nedidelius sukčiavimus, na, iki kokių 20 tūkst., kaip normą, iki pačių aukščiausių šalies vadovų. Kam tvartukas, kam keliukas, kam viena kita vila užsieniuose, kam keletas šimtų tūkstantukų, gal milijonų. Mums gi, eiliniams, – pakelti mokesčiai, padidintos įvairios įmokos, nes reikia, ir tikrai reikia papildomų lėšų šalies gynybai ir bendrai gerovei. Palikus nuošalyje gerovę, matome, kad trūksta priedangų rajonuose, trūksta informacijos, ką darytume, kaip veiktume valandai „x“ atėjus.
Tačiau pasirodžius įtartinam objektui galimai iš nedraugiškos kaimynės, valstybės vadovai kaip mat suslepiami saugiuose rūsiuose, kai eiliniams apie galimą pavojų net nesiteikta pranešti. Tiesa, antrą kartą pasikartojus tam pačiam scenarijui, šalies gyventojus iš vasaros miego jau kėlė į telefonus atskriejęs pranešimas. Kurį institucijos prieš tai derino „tik“ valandą laiko. Keista, kad ekstremaliu atveju dar kažką reikia derinti– juk tokie ir panašūs pranešimai turėtų būti parengti, ir reikalui esant, išsiųsti nedelsiant. Antraip gali būti gerokai per vėlu griebti išgyvenimo krepšį ir nerti į artimiausią priedangą.
Na, tiek to, ne pirma neišspręsta problema tos priedangos. Tačiau žodžiai, kurie skrido iš prezidento patarėjo lūpų, niekaip netilpo ne tik į mano asmeninę, bet ir daugelio mano pažįstamų vertybių skalę. Viešo atsiprašymo nebuvo, gal pasikarščiavau – taip pat neišgirdome. Net jei tokie žodžiai būtų ir nuskambėję, kas gi duoda teisę vienam ar kitam asmeniui šitaip viešai vertinti kitus žmones? Ar jie taip pat norėtų viešai išgirsti panašius pasakymus apie save?
Žemaičiai turi gana stiprių, bet teisingų priežodžių, palyginimų, kaip antai „kou pats kvep, tou ė kėta tep“. Nesinorėtų manyti, kad jis tiktų ir Daukanto rūmų personalui, kai palyginimai skrieja Nepriklausomybės Atkūrimo akto signatarui. Koks bendras moralinis fonas, kalbėjimo manieros tada pateikiamos visuomenei? Ar tai naujas pavyzdys ir modelis jaunimui, kaip elgtis ir vertinti kitus?
Anuomet, kai džiaugėmės kiekvienu prasiskverbiančiu laisvės spinduliu, kai tautos ir valstybės ateitis nepriklausomoje šalyje buvo pats didžiausias tikslas ir siekiamybė, tokie politiniai spektakliai, kokie vyksta dabar, paprasčiausiai būtų buvę neįmanomi. Žinoma, būta ir tuomet visokių netikėtų situacijų, tačiau taip, kaip entuziastingai ir pasiaukojančiai dirbo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, neskaičiuodami nei darbo laiko, nei galvodami apie jokias kanceliarines išlaidas ir kitus patogumus, o tik apie valstybės atkūrimo darbą, dabar tėra gražus, ir turbūt nepakartojamas prisiminimas.
Toks dabartinių niekaip nepasisotinančių politikų elgesys būtų užgesinęs ir pačią kaitriausią išsilaisvinimo vilties ugnį arba jie patys būtų sudeginti toje ugnyje.
Dabartinis nepagarbus, grobuoniškas, savo gerovės siekiančių politikų elgesys ne tik kenkia valstybės sampratai tarp jos piliečių („kas man ta valstybė ir jos valdžia – tik vagys“), bet iškreipia apskritai demokratijos, bendros visuomenės kultūros supratimą, pagarbos, tolerancijos vieni kitiems jausmą, tvirtos ir sąžiningos valstybės lyderystės jausmą, o visų pirma tokiu elgesiu ir kalbomis valdžia nuteikia žmones prieš save. O tada pagarbos ir pasitikėjimo kreditai išnyksta. Tada kartais kažkam mielesnė atrodo net ir toji nekęsta okupacinė valdžia. Nes, jai, girdi, „rūpėjo“ ir žmonių gerovė. Dėl tokios nuomonės dažniausiai kalti ne žmonės, o prie tokios jų nuomonės atvedę kai kurie politikai. Tik jie savo kaltės niekada nepripažins.
Mes, pasirodo, nebeturime tikrų valstybės vadovų, žiūrinčių ne trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto sau ir savo šeimos gerovei, bet dirbančių vardan tos Lietuvos. Nori nenori, tada vis išlenda „lapsus linguae“ (iš lotynų k.– apsirikimas kalbant, šnekamosios kalbos klaida – iš skubotumo, kartais dėl tariamų žodžių skambėjimo analogijos – aut. pastaba) Jo Ekscelencijos kažkada ne taip sugiedota himno eilutė „tegul dirba savo naudai“…Neapdairiai ištarta apmaudi klaida, bet vis labiau tampanti realybe, gan tvirtais žingsniais atkeliavo į šių dienų kasdienybę. Netoleruokime, o kaip savo valstybės piliečiai darykime viską, kad tai netaptų naująja politine norma.
