Kai praeina Joninės

Kai praeina Joninės ir ima trumpėti diena, pajunti spartėjantį vasaros bėgsmą. Į rudenį, į lietų, į mokyklą, į… karantiną. Bet gal ne, gal bent šito nereikės. Dabar tokia laisvė, net galvoti nesinori apie tai, kas gali būti. Norisi gyventi ir džiaugtis tuo, kas yra – šventėmis, šiltu oru, laisvu bendravimu, kai gali su žmogumi įprastai pasisveikinti nesidaužydamas kumščiais ir nesilankstydamas lyg japonas. Toks įspūdis, jog tikrai ateina atostogos.

Atostogos pamažu gesina politines aistras, žmonės, atitokę nuo maršų ir jų smerkėjų mūšio, baugiai stebi, kaip kyla kainos, ir čiumpasi už piniginių, jaunasis Tapinas nepaliauja per visas televizijas šaukti: „Laikykitės ten“. Laikomės. Kas gi belieka? Žmonės išradingi ir nenusimenantys: kas keičia namus, kas šeimą ar darbą. Netgi garsieji maisto ragautojai: štai Užkalnis pastaruoju metu vis daugiau rašo apie kvepalus ir mėgina politikuoti, o Riebus Katinas be maisto, atrodo, visai nutilo. Išsikvėpė partnerystės idėjų šalininkai ir priešininkai, tad pasakojimas apie gargždiškį Harį tame fone nustebina tik jauno žmogaus pasiryžimu, nebaime ir sužavi besąlygišku mamos palaikymu. Kažin ar kiekviena motina tokį egzaminą išlaikytų? Taigi pikti balsai tyla, užleisdami vietą gražiems, prasmingiems renginiams, atgyjančiam kultūriniam gyvenimui, kurio trūkumas tikriausiai ir pastūmėjo į nuožmias kitaminčių kovas. Kai ima trūkti kultūros, suveši nekultūra, kitokios nuomonės niekinimas, nepakantumas.

O kai visi skandalai išsikvepia ir valstybės pinigų grobstymas tampa kasdieniu, jau nebestebinančiu reiškiniu, tada kimbama į alkoholio draudimus ar kylama į kovą su paminklais. Tam šiuo metu labiausiai paruoštas Petras Cvirka. Neigiamo vertinimo nesušvelnina nei pasirodę žurnaluose straipsniai, nei Gasparo Aleksos knyga „Baik cirkus, Cvirka“, kur bandoma parodyti, jog kartais aplinkybės tiesiog stipresnės už patį žmogų. Taigi vėl ir vėl bus ieškoma kableliui vietos lemtingame sakinyje „Versti negalima palikti“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tik gal ne vasarą? Ne per atostogas? O gal kaip tik?

Atostogos išvadavo nuo kompiuterių vaikus ir kiemai prisipildė spigaus klegesio. Buvo metas, kai atrodė, jog mieste neliko žmonių, buvo, kai pasigedom vaikų, ir liūdnos tada atrodė ištuštėjusios vaikų žaidimų aikštelės. Dabar viskas lyg grįžo į savo įprastą ritmą ir netgi ankstesnė problema, susijusi su vaikų užimtumu vasarą, ima vis labiau ryškėti. Jau dabar matyti, kaip formuojasi paaugusių vaikų būriai, nuo ryto iki vakaro palikti atostogauti kiemuose. Matyti, kaip jiems prailgsta diena, kaip jie nevaldomai siaučia, kekėmis kybo medžiuose, nuobodžiaudami blaškosi po žaidimų aikšteles, drasko įrengimus, šiukšlina. Tad visai suprantamas Pušų gatvės žmonių noras, jog vaikų žaidimų aikštelė būtų kuo toliau nuo jų namų. Kitaip lango tikrai neatsidarysi ir dieną nepailsėsi net labiausiai norėdamas, nebent su ausų kamštukais. Atrodytų, jog vieninteliai, kurie dėl to nesijaudina, tai vaikų tėvai. Juk patogu, kai atžalos visą dieną lauke, neapsunkina bendravimu, netrukdo, į namus draugų nesivedžioja. Apie kitus galvojama mažiausiai. Matyt, kiekvienas savimi turi pasirūpinti. Deja, toks požiūris tik gausina mažųjų gavrošų gretas, kuriems pasistumdymai kieme lieka vienintelė vasaros atostogų pramoga. Kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek tarnybų, institucijų, organizacijų rūpinasi žmogaus saugumu ir gerove. Gali skaičių pamesti berikiuodamas, o rezultato vis tiek nematyti. Ne taip seniai „Bangoje“ buvo rašyta apie soduose gyvenančią senyvo amžiaus moteriškę, apkrautą sūnaus iš visur sutemptais daiktais ir šiukšlėmis taip, kad net į virtuvę įžengti negali, negali valgio išsivirti. Įdomu, ar padėjo jai kas nors? Iš to, kaip įvairios organizacijos reagavo, kaip stumdėsi viena nuo kitos, greičiausiai ne. Ką gi, juk nuo seno sakoma: „Kai dešimt auklių, vaikas be galvos“.

O labiausiai į atostogas kreipia vaizdai iš mūsų Seimo. Štai neseniai vienos TV laidos metu buvo smagiai kikenama, kaip parlamentaras lyg koks užsimiršęs pirmokas uoliai krapšto nosį ir atidžiai tyrinėja jos turinį. Nepatogu tikriausiai žmogui dabar, betgi žino, kur sėdi ir ką veikti turi. Taigi galima atostogauti, galima nukelti darbus, atitolinti rūpesčius, bet galvai atostogų nėra. Juk tiek reikia atminti: ir kad rankas privalu dažnai plauti (virusas dar gyvas), kad himno žodžius būtina mokėti, nes tuoj liepos šeštoji, giedosime, kad daug gražių švenčių dar laukia, kad labai skaniai kvepia verdama braškių uogienė ir kad Joninės jau praėjo.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių