Kaip tampama gargždiškiais
Duomenų, kiek Gargžduose senbuvių, o kiek atvykusių iš kitų Lietuvos vietovių, nėra. Vieni čia įleido šaknis prieš kelis dešimtmečius, atvykę dirbti pagal paskyrimą, kiti tik „šaknijasi“, kurdamiesi su šeima. Keturi skirtingų profesijų atstovai atsigręžė į praeitį ir papasakojo, kas nulėmė jų pasirinkimą apsigyventi Gargžduose, koks miestas tada ir dabar jų akimis, kokie pokyčiai jiems ypač svarbūs.
Iš uostamiesčio – arčiau gamtos
Renginių ir teatro režisierė Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė su vyru Dainiumi, kilusiu iš Šeduvos, Gargžduose apsigyveno prieš metus, tačiau miestą pažino gerokai anksčiau. „Kai Klaipėdos universitete studijavau režisūrą, 4 kurse kuratorė surengė ekskursiją į Gargždų kultūros centrą – gal kas baigęs studijas norėsime dirbti. Pagalvojau, kad labai puiki vieta, patiko grimo kambariai. Pabandžiau įsidarbinti, bet įsidarbinau Kvietinių skyriuje, o netrukus tuometinė Gargždų kultūros centro direktorė pakvietė į Gargždus“, – kultūrinio darbo pradžią prisiminė Kristina, dešimt metų su vyru kasdien į darbą važinėjusi iš Klaipėdos. Tad kas prieš metus paskatino ar privertė jauną šeimą su dviem mažamečiais iš uostamiesčio atsikraustyti į gana ramius Gargždus?
Mažeikiuose gimusi, studijavusi Klaipėdoje, ten gyvenusi ir save klaipėdiete šiuo metu vadinanti Kristina sakė, kad bute, nors ir buvo didelis, jai buvo ankšta, jautėsi kaip kalėjime: „Buto langai buvo į labai judrią gatvę, tad į Gargždus atvažiavome ieškoti ramesnės vietos ir namo. Man labai patinka gamta, todėl ieškojau vietos, kur būtų galima išeiti ar prie vandens, ar į mišką.“ Gargždai abiem su vyru pasirodė labai patogūs gyventi: ligoninė, prekybos centrai, paštas, vaistinės, bankas – miestas nedidelis, bet yra viskas, ko reikia, o reikalus galima sutvarkyti per pusvalandį. „Yra ir veterinarijos klinikų, ir net šunų kirpykla“, – džiaugėsi prieš 11 metų iš gyvūnų prieglaudos priglausto šnaucerio šeimininkė. Kadangi visus poreikius šeima gali patenkinti Gargžduose, Kristina juokėsi, kad čia apsigyvenus Klaipėda atrodo labai toli.
Namą jauna šeima išsirinko sodininkų bendrijoje „Gargždelė“. Pamačiusi tą vietą Kristina ją įsimylėjo: beveik visos gatvės baigiasi vandens telkiniu, daug kas yra įsirengę lieptus. Vanduo nutolina kaimynus, tad galima jaustis erdviau, o vasarą maudytis tiek prie namų, tiek šalia esančiuose karjeruose. „Jau mačiau visus metų laikus – fantastika. Pavasarį kvepia vienaip, paukščiai čirškia, vasarą šašlykais kvepia, rudenį – obuoliais, žiemą – tylu, ramu, nes nėra miesto šviesų, tik žvaigždėtas dangus. Žaviuosi viskuo. O saulėlydžiai į karjero vandenį! Esame labai laimingi, ir daug kas mums pavydi“, – šypsodamasi pasakojo Kristina, kuriai nuotaikos negadina net žvyruotos ir duobėtos sodininkų bendrijos gatvės.
Pliusų daugiau nei minusų
Smagu Gargžduose ir vaikams, kurie jau rado draugų. „Mūsų pirmokas mokosi „Kranto“ pagrindinėje mokykloje, o penkiametis lanko „Naminuką“. Kai kas stebisi, kad toli iki namų, bet Gargžduose mums nėra toli ir labai džiaugiamės maža bendruomene, kur bendravimas yra šiltesnis“, – gyvenimo Gargžduose privalumus vardijo Kristina. Su šypsena ji prisipažino, kad anksčiau, kol tik atvykdavo dirbti į Gargždus ir nevaikštinėdavo, jie atrodė dideli, juk tai miestas, kuriame tada dar buvo įsikūrusi ir televizija, buvo ir yra „Bangos“ redakcija. Apsigyvenus požiūris pasikeitęs: dideli Gargždai atrodo dėl žmonių gyvybingumo, o apeiti juos galima greitai.
Vis dėlto į vaikų ugdymo įstaigas, į darbą tenka važiuoti automobiliu. Kristina, Klaipėdoje jutusi automobilių spūstis, pastebėjo, kad ir Gargžduose jų atsirado prie Savivaldybės, kur daug metų neveikia šviesoforas. Taip ir į darbą esą galima pavėluoti.
Kai atvažiuoja svečių, Kristina su Dainiumi juos vedasi į parką. Svečiai jau vaikštinėdami parke klausia, kada į jį ateis… „Manau, kad ateityje viskas bus gerai, parkas taps reprezentatyvia vieta, tačiau gaila, kad ilgai jis vystėsi savarankiškai ir jam trūko dėmesio“, – pastebėjimais dalijosi Kristina ir džiaugėsi jau sutvarkytu pliažu prie Minijos, slėnyje nutiestais naujais takeliais.
Viltis kultūros darbuotoja sieja ir su Gargždų kultūros centro renovacija. „Tikiuosi, jog neužsitęs dar neprasidėjęs renovacijos procesas, nors jau turėjo būti prasidėjęs. Kuo greičiau pavyks renovuoti Gargždų kultūros centrą ir jau koks bus, toks, vis tiek bus gražesnis nei dabar, o mes, kultūros darbuotojai, galėsime į jį sugrįžti. Kad ir kokį gražų renginį suorganizuotume, jei scena su rakštimis, o žiūrovai sėdi pelėsių kvapo apsupti, šventinė nuotaika yra kitokia“, – sakė renginių ir teatro režisierė.
Atvyko pagal paskyrimą
„Gargžduose apsigyvenau prieš 64-erius metus. Atvykau pagal paskyrimą, baigusi Vilniuje bibliotekinį technikumą. Buvo liepos 19 d., specialistai pradėdavo dirbti tik nuo rugpjūčio 1 d.“, – pasakojimą apie priežastis, tokiu laiku atvedusias į pirmąją ir vienintelę darbo vietą, pradėjo buvusi ilgametė bibliotekininkė Rūta Raudienė. Sibire tremtyje mirus abiem tėvams, 16-metė Rūta buvo išleista į Lietuvą. Glaustis teko pas tetas: vasaromis kaime – pas vieną tėvelio seserį, o mokantis Vilniuje – pas kitas. 1953 m. Vilnius pasitiko žaizdotas – daug kur matėsi griuvėsiai po karo.
„1957 m., kai baigiau technikumą, iš Kauno į Vilnių kėlė respublikinę biblioteką. Galėjau likti Vilniuje, bet pagalvojau, kad užtenka tetas varginti, o kambario nebūčiau išsinuomojusi. Kai buvo skirstymai, norėjau į Kapsuką (dabartinė Marijampolė), bet kaimynas nuomonę pakeitė: sakė, kad žiemą negausiu sniego“, – prisiminusi užuominą apie suvalkiečių šykštumą šyptelėjo R. Raudienė. Viena kurso draugė, atlikusi Gargžduose praktiką, patarė važiuoti į Gargždus. Sakė, kad jai miestelis patiko, nes žalias. Žinodamas, kad Rūta mėgsta šokti, vienas dėstytojas pritarė: netoli Klaipėda, galės važinėtis į šokius. Jis nežinojo, kad tais laikais paskutinis autobusas į Gargždus iš Klaipėdos išvažiuodavo pusę aštuonių vakare…
Tetos taip ir nesuprato, kodėl Rūta, baigusi mokslus, pasirinko nepažįstamą kraštą, juk kilusi buvo iš Alytaus rajono, Punios.
Traukiniu atidundėjusi į Klaipėdą jaunoji bibliotekininkystės specialistė žinojo tik tiek, kad autobusas į Gargždus važiuoja nuo senojo turgaus. Pamačiusi lūkuriuojantį lengvojo automobilio vairuotoją, paprašė iki jo nuvežti. Tačiau pasiteiravęs, ko jai ten reikia, ir išgirdęs, kad autobusu važiuos į Gargždus, vyriškis Rūtą su visais daiktais atvežė beveik iki bibliotekos durų. Čia palikusi daiktus nuėjo į buvusį Kultūros skyrių pasiteirauti, kur apsigyventi. Butų niekas specialistams nedalijo. Viena bibliotekininkė nuvedė dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje į namus pas moterį, kuri priėmė, bet gyventi teko viename kambaryje su šeimininke. Iš senųjų kultūros namų atnešė palaikę lovą. Tokia buvo pirmoji pagal paskyrimą į darbą Gargždų bibliotekoje atvykusios Rūtos diena.
„Bibliotekoje dirbo keturi darbuotojai, iš jų nė vienas nebuvo baigęs bibliotekininkystės mokslų, kas 7 klases, kas – gimnaziją. Vedėja buvo teisėjo žmona. Biblioteka buvo raudonų plytų, šalia – ir vaikų biblioteka, ir knygynas – viskas vienoje vietoje (dabartinis teismo pastatas)“, – prisiminė pirmoji rajone bibliotekininkė specialistė. Panašiai iš 7 000 Gargždų gyventojų suaugusiųjų bibliotekos skaitytojų tuomet buvo apie 200, ir tai neatrodė mažai. Paskirtai dirbti vaikų bibliotekoje iš Dzūkijos kilusiai Rūtai vaikai pasirodė nemandagūs, nes vyresniam žmogui sakydavo „tu“.
Ir miestas, ir biblioteka – kitokie
Biblioteka anuomet dirbo nuo 11 val. (vaikų) ir nuo 12 val. (suaugusiųjų) iki 21 val. ir be pietų pertraukos šešias dienas, išskyrus antradienį. Kai atsirado galimybė pereiti į suaugusiųjų biblioteką, Rūta paklausė kolegių patarimo, kadangi atlyginimas ten buvo didesnis, sakė, kad bent kapronines kojines mergina galės nusipirkti…
„Turėjau padaryti tvarką bibliotekose. Nebuvo nei katalogų, nei knygos suskirstytos. Populiari mokslinė literatūra vienoj patalpoj buvo tiesiog krūvoj. Kaimuose tas pats. Biblioteka neturėjo jokio transporto. Nuvažiuoji iki Endriejavo pakeleivinga mašina, išlipi ir eini iki Rudgalvių bibliotekos…“ – prisiminimais dalijosi R. Raudienė.
Gargždai tada buvo visai kitokie. Ir kurso draugės išgirto miesto žalumo, sako, per daug nematė. „Pastatų Klaipėdos gatvėje buvo mažai, buitinis buvo mažesnis, paskui pastatė priestatus, Kvietinių gatvėje nebuvo dar pašto. Ten, kur dabar „Lijo“, stovėjo maisto parduotuvė, priešais – vadinamas ubagynas…“ – vardijo R. Raudienė. Ji prisimena ir nugriautų žydų namų pamatus, vieną kitą toliu dengtu stogu seną lietuvių namelį, kurių vietoje dabar daugiaaukščiai, buvusio ir esamo banko pastatai Klaipėdos gatvėje. Pasivaikščioti gargždiškiai eidavo keliu nuo aikštės iki piliakalnio, kur pravažiuodavo tik viena kita mašina.
Gargždai jaunos specialistės akyse ėmė augti, kai pastatė silikatinių plytų gamyklą – šalia buitinio pastato išdygo pirmas dviaukštis, paskui antras, trečias… Gerokai vėliau – taupomoji kasa, paštas.
Moteris prisipažino, kad nors tada buvo mažiau patogumų, nedaug uždirbo, nesijautė nelaiminga ir nesigailėjo, kad apsigyveno Gargžduose. Tačiau širdis visada buvo anoj Lietuvos pusėj, kur ir žmonės kitokie, ir kalba kitaip. Tiesa, susikalbėti su žemaičiais sunku nebuvo, tačiau iš pradžių Rūtai atrodė, kad žmonės šneka vokiškai. Žemaitiškai per gyvenimą ji neišmoko, nors vyras buvo žemaitis. „Gargžduose ištekėjau, auginom vaikus. A. a. vyras dirbo plytų gamykloje. Kaip penktadienis, taip sulaukdavome svečių iš mano krašto, juk čia pat jūra“, – prisiminė Gargžduose jaunystėje apsigyvenusi R. Raudienė.
Persikėlė iš Šilutės
„Gargždus pirmą kartą pamačiau prieš 18 metų, kai atvažiavau į pasimatymą su savo būsimu vyru. Miestas pasirodė mažas ir jaukus. Tada daug vaikščiojome, važiavome prie Skaidriojo karjero. Rajone buvau buvusi ekskursijose su mokiniais iš Šilutės rajono“, – pasakojo Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Motiejūnienė, anksčiau dirbusi Šilutės ir Pagėgių savivaldybių ugdymo įstaigose. Kai 2004 m. susituokė, šeima nusprendė iš Šilutės persikelti į Gargždus, tad gavusi subsidiją įsigijo butą. Įkurtuvių džiaugsmą ir rūpesčius po 15 dienų pakeitė kiti – gimė dukrytė.
„Dabar gyvename trečiame būste Gargžduose, bet likome pietinėje miesto dalyje. Iš Klaipėdos persikėlė brolis. Su mumis dabar gyvena ir tėtis. Gyventi Gargžduose gera, nes viską pasiekiu pėsčiomis, darbą – taip pat, o jei reikia, sėdu į mašiną ir nuvažiuoju. Čia pat poliklinika, čia pat buvo vaikų darželiai. Ir Klaipėda arti. Būtent geras susisiekimas su uostamiesčiu lėmė mūsų gyvenamosios vietos pasirinkimą prieš 18 metų“, – prisipažino B. Motiejūnienė. Stasio Šimkaus konservatorijoje dabar mokosi vaikai, tačiau į Klaipėdą šeima važiuoja ir pasiilgusi klasikinės muzikos koncertų, kurių pasiūlos šiuo metu Gargžduose nėra.
„Labai laukiame Gargžduose baseino. Tikėjomės, kad nereikės važinėti į Klaipėdą, bet kol baseinas bus, vaikai užaugs. Džiaugiamės naujais dviračių takais, kad iki Dovilų, Dauparų galima nuvažiuoti, tačiau gaila, kad jie čia baigiasi. Apgailestauja ir svečiai, atvažiavę iš Vilniaus, – norėtų dviračiais toliau nuvažiuoti, – sakė B. Motiejūnienė pripažindama, kad miestas gražėja, auga, tačiau ilgai tęsiasi gatvių remontai. – Atrodo, sutvarkė, ir vėl iš naujo.“
Tačiau pasigėrėjimą jai iki šiol Gargžduose kelia Minijos slėnis, sutvarkyti ir toliau tvarkomi karjerai, prie kurių mėgsta labiau poilsiauti negu prie jūros. „Svečiams irgi čia patinka, be to, atvažiuodami pamato piliakalnį, o mes nusivedame į parką, bet iš karto įspėjame, kad jis mažas“, – linksmai pasakojo Birutė.
Norėjo arčiau jūros
Jei svajonei būtų buvę lemta išsipildyti, chirurgas Rimantas Žiobakas, 1975 m. baigęs medicinos studijas Kauno medicinos institute, būtų išplaukęs į jūrą. Tačiau anuometinė valdžia leidimo nedavė. „Galėjau rinktis Šiaulius, bet pasirinkau Gargždus, kad būčiau arčiau jūros“, – paaiškino gydytojas. Iš Skuodo rajono Narvydžių kaimo kilęs R. Žiobakas tada nieko nežinojo apie Gargždus, tačiau darbo pradžia ligoninėje jo nenuvylė, atvirkščiai, – gyvenimas virė, dirbo daug patyrusių kolegų, buvo ir jaunų. „Dirbdami už etatą du kartus per mėnesį turėjome budėti Gargždų ligoninėje ir net 10 kartų – Klaipėdoje“, – medikas prisiminė anuomet tekusį didelį darbo krūvį. Tačiau jauniems jis vis dėlto buvo pakeliamas, o laiko ir jėgų užteko ir visuomeninei veiklai. Energingas gydytojas ne tik gerai atliko savo pareigas, bet buvo tarp tų, kurie 1988 m. rugsėjo 22 d. Gargždų ligoninės salėje įsteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę. „Įspūdžių daug ir gerų. Buvome jauni, veržlūs, pasiryžę eiti iki galo. Nieko nesigailiu. Žmonių nuotaika buvo pakili, tauta buvo vieninga, nes kai žmonėms blogai, jie susivienija, kai atsiranda materialinė gerovė, tampa savanaudžiai“, – nuomonę dėstė R. Žiobakas.
Per daugiau nei keturis dešimtmečius Gargždų ligoninėje keitėsi daug kas: patalpos, įranga, gydymo metodai. 2004 m. Klaipėdos ligoninės chirurgas Nerijus Kaselis, kuriam asistavo patyrę gargždiškiai chirurgai R. Žiobakas ir Vida Ronkaitytė, Gargždų ligoninėje atliko pirmąją laparoskopinę pilvo ertmės operaciją. Kasmet, pasak R. Žiobako, jų buvo atliekama 80–120, tačiau sveikatos sistemos reformos atėmė daug galimybių teikti profesionalią medicininę pagalbą pacientams Gargždų ligoninėje. „Kai prasidėjo Lietuvos ligoninių reformos dėl reformų, buvo labai sunku. Pirmomis dienomis nebenorėjome net į ligoninės pusę žiūrėti“, – prisipažino chirurgas. Nuo 2010 m. balandžio 1 d. Gargžduose neliko stacionarinių chirurgijos ir reanimacijos II paslaugų. Chirurgai neteko teisės daryti apendicito, tulžies pūslės, kasos, kitų skubių pilvo ertmės ir traumatologinių operacijų. Buvęs Chirurgijos skyrius su modernia operacine palaipsniui tapo Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriumi.
Paklaustas, ar niekad nepasigailėjo pasirinkęs būtent Gargždus, o ne Klaipėdą, net įvykus dideliems pokyčiams Gargždų ligoninėje, gydytojas pripažino, kad ieškotis darbo uostamiestyje nebandė.
„Vis dėlto pasikeitus laikams kartą pusei metų kaip gydytojas žvejybiniu laivu buvau išplaukęs į jūrą ir būčiau plaukęs dar, bet daktarų laivuose nebereikėjo“, – apgailestavo R. Žiobakas. Darbas laive, plaukusiame maršrutu Mauritanija–Kanarų salos–Atlanto vandenynas, pateisino puoselėtas svajones, paliko įspūdžių, tačiau laisvalaikį gydytojas sieja ne su jūra, o su žvejyba Minijoje, Minijos žemupyje, Kuršių mariose. „Esu pagavęs 6 kg karpį, neypatingai didelių lydekų, bet už laimikį svarbiau buvimas gamtoje“, – įsitikinęs R. Žiobakas. Kelionių alkį nuo jaunystės jomis malšinantis medikas per pandemiją leistis į svetimas šalis neplanuoja, o paprašytas apžvelgti Gargždų pokyčius pripažino, kad miestui ir iki pandemijos trūko aktyvesnio, gyvesnio kultūrinio gyvenimo, dėmesio apšiurusiems miesto centro pastatams.
Laima ŠVEISTRYTĖ
