Kalėdos ar metų dūzgės?
Akivaizdu, kad Kalėdos šiandien prasideda ne bažnyčiose. Ir daugelio jos jau nesiejamos su tikėjimu ar religingumu. Gyvenimą reikia švęsti ir džiaugtis kiekviena akimirka. Bet juk šv. Kalėdų esmė ne tik vaišių stalas ir dovanos, dėl ko kyla sumaištis ir rūpestis tuo metu, kai katalikų pasaulis tyliai ir kantriai ruošiasi kūdikėlio Jėzaus gimimui.
Advento kalendorius. Kam jis?
Šv. Kalėdos įprastai prasideda nuo advento – rimties, susikaupimo ir apmąstymų meto. Vienas šio laikotarpio aspektų – susilaikymas nuo triukšmingų vakarėlių, sotaus maisto ir įvairiausių linksmybių. Užtat Kalėdos mūsuose dažniausiai prasideda jau po šiurpnakčio, kai imamos puošti eglutės, o šmėklų, vaiduoklių ir numirėlių kaukes keičia naujametinė atributika. Ir kaip tai siejasi su šv. Kalėdomis? Suprantama, tamsiais ir ilgais gilaus rudens vakarais norisi šviesos, šilumos ir jaukumo. Tebūnie, bet naudotis tuo, kas kyla iš bažnytinių tradicijų ir apeigų, siekiant ekonominės gerovės, sutikite, keistoka. Mes visi šiais laikais sudėti iš finansų, bet dar nepraradę vilties, kad ne viskas perkama ir parduodama. Advento kalendoriai su saldumynais ar žvakutėmis – jau įprastas reiškinys. O kaip vertinti advento kalendorius su įvairiausių rūšių dešromis, kosmetikos priemonėmis? Teko matyti advento kalendorių su šuneliams ir katytėms skirtais skanukais. Kaip tai padeda stiprinti tikėjimą ir jaustis harmoningiems šiuolaikiniame įtampos ir nerimo kaustomame pasaulyje. Ne veltui kalbama apie depresiją ir nusivylimą švenčių periodu. Iš tiesų akinantis spindesys, varžytuvės, kas įžiebs daugiau lempučių ar pristatys įspūdingesnę eglę, tikrai neturi jokio ryšio nei su šv. Kalėdomis, nei su adventu. Ne veltui atėjus tikrosioms Kalėdoms daugelį apima nuovargis ir apatija, nes, ieškant dovanų, įspūdingesnių patiekalų, drabužių ir puošmenų, ateina nuovargis. Dažnai – ne tik fizinis, bet ir dvasinis.
Įprasminti esmę
O galbūt geriau, užuot karštligiškai ieškojus dovanų, apsilankyti kūdikių, senelių namuose ar pavedžioti prieglaudų bešeimininkius šunelius. Ir ne visą laiką piniginė auka, kas tampa labai populiaru artėjant šv. Kalėdoms, yra geriausia, kuo galime padėti tiems, kuriems gyvenime sekasi prasčiau. Vieniši, nusenę tėvai, ištisus metus laukiantys vaikų skambučių, tikrai būtų laimingesni per adventą sulaukę dažnesnių atžalų apsilankymų nei dar vieno daikto švenčių proga tarp daugybės mažmožių, renkančių dulkes jų namuose. Savanorystės galimybių ir iniciatyvų šiandien tikrai nemažai, o adventas – puikus metas, siekiant įprasminti tikrąją šv. Kalėdų esmę. Pagaliau tai – tinkamiausias laikas bendravimui, kai galima aplankyti seniai matytus giminaičius, draugus, artimuosius, o ypač tuos, kurie dienas leidžia slaugos namuose ar ligoninėse, nes socialiniai tinklai ir telefoninės žinutės, nepaisant jų keliamo ažiotažo, niekada nepakeis gyvo pokalbio ar nuoširdaus rankos paspaudimo. Apmaudu, kad gyvename laikais, kai viskas yra orientuota į ekonominę sėkmę. Atrodo, kad to taikiniu tapo ir šv. Kalėdos. Štai kodėl patrauklūs, pasipuošę žmonės iš socialinių tinklų, susėdę už šventinio stalo su būriu džiūgaujančių asmenų, kartais nesuteikia laukto pasitenkinimo, nors ir stengiamės iš paskutiniųjų sekti jų pavyzdžiu. Nes šv. Kalėdos neturi nieko bendra su greitu pasitenkinimu, greičiau su siekiu būti kantresniems, atidesniems ir atlaidesniems vieni kitiems. Tai laikas, kai galime parodyti pasauliui ir kitiems, kad svarbu ne tai, ką kalbame ar kaip atrodome, o tai, ką darome.
Vilma SRĖBALIŪTĖ
