Kalvystė gargždiškiui atvėrė prasmingą gyvenimo kelią
Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, atsidūrę prie gargždiškių Urnikių sodybos Vytauto gatvėje, neretai stabteli. Šypsosi žvelgdami į įspūdingo dydžio dinozaurą, sparnus išskleidusį erelį – metalo kūrinius, stebisi metaline instaliacija – grakščiai išsiraičiusia vynuogės šaka, uodegą išskleidusiu metaliniu povu, gitara, lyra, irgi sukurtais iš metalo. Nuostabą kelia šis gėlėse skendintis kiemas su Silvestro Urnikio sukurtomis skulptūromis. Jam smagu, kad tai žmonėms skaidrina nuotaiką.
Brolio atminimui
Gargždiškių Urnikių sodyboje Vytauto gatvėje aplinkos grožis pagal galimybes buvo puoselėjamas nuo pat įsikūrimo. Tai liudija prie namo pritvirtinta lentelė: prieš dešimtmetį buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma sodyba. „Mano brolis Vytautas žuvo tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje prie Kinijos sienos, kai buvau aštuntokė. Primorsko krašte ir liko amžiams – tėvai neturėjo galimybės parsigabenti jo palaikų, – susigraudino Vyda Urnikienė. – Prieš kelis dešimtmečius mūsų šeimos namo statybai žemės sklypą paskyrė Vytauto gatvėje. Koks lemtingas sutapimas! Man labai svarbu gražiai tvarkytis, nes gatvės pavadinimas visada primena brolį.“ Užaugęs Urnikių sūnus Silvestras pasirinko kalvio amatą ir skulptūromis iš metalo papildė puoselėjamą sodybos aplinką, kuri šioje gatvėje skiriasi iš kitų. „Man gimsta idėja – prašau, kad jis įgyvendintų, duodu pinigų metalui. Tai, žinoma, nėra pigu, kaip ir gėlių puoselėjimas“, – kalbėjo Vyda, tikybos mokytoja.
Nuo driežo iki dinozauro
Urnikių sodybos kieme fantastiškas vaizdas atsiveria naktį, kai įsižiebia originalūs žibintai. Šių meninių metalo darbų autorius Silvestras sunkiai sutalpina savo fantazijos vaisius ankštoje teritorijoje.
Iš gatvės pusės grožėtis dinozauru, ereliu ir kitomis aplinkos interjero detalėmis, instaliacijomis gali visi, o štai kiemo viduje sukurtomis erdvėmis, mažosios architektūros elementais turi galimybę tik svečiai. Čia išskirtinė lauko virtuvėlė, poilsio zona su staliuku, originaliomis kėdėmis, supamuoju krėslu, sūpynėmis. Negali atitraukti akių nuo pavėsinės-džiovyklos, išraitytos, išgražintos – niekur tokios nepamatysi. Silvestras patikino, kad stengiasi pagaminti originalius dirbinius – niekada vienodų nedaro.
Gėlių darželyje įkurdinta nemažai jo sumeistrautų gyvūnėlių: ilgakojė gervė kažko ieško tarp žiedų, nutūpęs laumžirgis, kažkur susiruošusi sraigė, driežas. Šiuos darbus Silvestras sukūrė paprašytas žmonos Reginos, kuri labai mėgsta gėles. Gal dėl to jis daugiausia kuria gamtos motyvais, meistrauja stovus gėlėms.
Nagingas meistras pats kūrė ir savo būsto interjero detales, daugelį baldų, pagamino išskirtinius šviestuvus.
Iš padaužos – nagingas meistras
Prieš 18 metų pradėjusį gaminti tvoras tėvų sodybai, laiptų turėklus, kalvystės amatas taip įtraukė gargždiškį S. Urnikį, kad be jo dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo. Grįžta po darbo vienoje įmonėje, kur dirba suvirintoju, gamina metalines konstrukcijas, ir užsidaro savo dirbtuvėlėse. „Pavargstu visą dieną monotoniškai dirbdamas, žiūrėdamas į melsvą liepsnelę, o čia pailsiu, atsigauna širdis, – ištarė mažakalbis Silvestras. – Tai mano pomėgis – man įdomiausias gamybos procesas. Negaliu sėdėti prie kompiuterio, ne man ir televizorius.“
Ne visiems meistro kaimynams patinka tai – kiek kartų jį skundė, kiek čia lankėsi tikrintojų – rajono Savivaldybės atstovų, teisėsaugininkų, aplinkosaugininkų, mokesčių inspektorių, bet niekas pažeidimų nenustatė ir pamėgtos kalviškos veiklos neuždraudė.
S. Urnikiui neteko mokytis meninės kalvystės ar dalyvauti kūrybiniuose projektuose. „Baigiau tuometę Kretingos žemės ūkio mokyklą, kur įgijau kalvio-suvirintojo specialybę. Ten įstojau dėl to, kad priėmė. Juk vidurinėje mokykloje man nepatiko mokslas – labiau gatvė traukė. Aštuntoje klasėje paliko antrus metus – reikėjo kažką daryti, – savo gyvenimo peripetijų neslėpė 43 metų Silvestras. – Profesinėje mokykloje mokėmės paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kaip nukalti plaktuką.“
Kalvystės pagrindai atsirado dirbant kalvėje, Gargžduose. Jis pradėjo domėtis šiuo amatu – ieškojo žinių internete, bandė gaminti vis sudėtingesnius darbus, įsirengė dirbtuvėles, įsigijo įrangą – plėtėsi galimybės. „Esu paprastas kalvis – su kitais nesilyginu, – kuklinosi Silvestras ir pridūrė: – Kai žmogus nori, viską gali išmokti, tik nereikia tingėti. Gyvenimo pradžioje niekas nežino, kas iš tavęs išeis. Nei planavau, nei ruošiausi tapti kalviu – viskas susidėliojo savaime.“
Jam smagu, kai pavyksta sumeistrauti tokį kūrinį, kokį regėjo vizijose. Svajonei išsipildžius net nuovargio nejaučia. Silvestrui malonu, kai žmonės pagiria, jų nuotaika praskaidrėja.
Sūnų padauža vadinusi V. Urnikienė dabar didžiuojasi, kad jis rado teisingą gyvenimo kelią, laikosi žodžio – tesi savo pažadus žmonėms.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
