Karaliaus Jogailos palikuonis padeda kariaujančiai Ukrainai
Specialiai iš Lvovo Ukrainoje
„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Prancūzijos karalius Liudovikas Xlll, tačiau Lvove šių didžiūnų pavardės nublanksta, kai pasisakau, kas buvo mano prosenelis“, – pasakė Janas Szeptyckis.
Šio penkiasdešimtmečio verslininko prosenelis, Lvovo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis yra legendinė asmenybė Vakarų Ukrainoje. 1944 metais mirusio prosenelio vardu yra pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai. Ypač daug A. Szeptyckis yra nusipelnęs Lvovui, kuriame daugiausiai laiko ir praleido. Pagal istorinius šaltinius Szeptyckiai yra sena didikų giminė, kuriai žemes Galicijoje Xlll a. padovanojo Kijevo Rusijos karalius, Galicijos kunigaikštis Danila, o XV šimtmetį privilegijas patvirtino Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis.
Šiemetinės Rusijos intervencijos pradžioje J. Szeptyckis kartu su pusbroliu, ūkininku Maciejumi Szeptyckiu vienu metu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekėjais. Vienas pusbrolis išnaudojo savo verslo pažintis Europoje, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius, ir tokiu būdu vyrai per dieną į Ukrainą paramos išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų.
„Užsieniečiai norėjo padėti, tačiau bijojo siųsti savo mašinas ir vairuotojus į karo apimtą šalį, o mes sumanėme jų paramą Lenkijoje perkrauti į vietinį transportą“, – pasakojo J. Szeptyckis. Pusbrolio Maciejaus, užsiimančio žiedinių kopūstų ir kitų daržovių auginimu, sandėliai Tomašovo mieste netoli Ukrainos pasienio tuo metu kaip tik buvo tušti, ir juose užvirė perkrovos darbai.
„Kai išgirdau, kad Rusija užpuolė Ukrainą, išgyvenau didžiulį sukrėtimą – kelias dienas gulėjau lovoje, žiūrėjau į lubas ir mąsčiau, ką daryti, mat prieš dvejus metus buvau persikėlęs gyventi į Lvovą“, – pasakojo J. Szeptyckis. Ukrainoje gyventi vyras nusprendė po skyrybų su žmona ir pelningai pardavęs didžiausią savo firmą.
„Gavau tiek pinigų, kad galėjau įsikurti bet kokioje pasaulio šalyje, tačiau nusprendžiau apsistoti Lvove – mieste, kur gyveno daug protėvių ir kuris domino nuo vaikystės“, – kalbėjo A. Szeptyckis. Verslininko teigimu, Lvovas per tuo metu prasidėjusią Covid-19 pandemiją turėjo dar vieną didelį pranašumą – čia niekas neužsidarė ir toliau veikė kavinės, restoranai, vyko spektakliai ir koncertai.
Iš nevilties dėl kilusio karo verslininką išbudino pusbrolis Maciejus, paprašęs atvykti į pasienyje esantį Peremyslį, į kurį tada plūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių. Pusbrolis pirmas ėmėsi vežti pagalbą pabėgėliams, ir paprašė, kad J. Szeptyckis pagelbėtų savo kontaktais Lvove ir užsienyje.
Verslininkas prisiminė, kaip pasisiūlė plastams – Ukrainos skautų organizacijai – padėti gabenti paramą, o šie pažiūrėjo į jį nepatikliai. Užteko vis dėlto plastų vadams prisistatyti, jog yra arkivyskupo A. Szeptyckio anūkas, ir skautų vadas atsiprašė dėl abejonių, kad „dalį paramos galime pradanginti“. Mat prosenelis A. Szeptyckis plastams irgi yra legenda – jis padovanojo kalną, kurio viršūnėje ir dabar stovi pastatyta jų būstinė.
Arkivyskupą metropolitą A. Szeptyckį kažkiek galima sugretinti su Lietuvos nepriklausomybės siekių XX a. pradžioje vadais, tačiau jo veiklos mastai buvo platesni. Užaugęs garsioje ir turtingoje didikų šeimoje A. Szeptyckis sugebėjo paveldėtus turtus pelningai investuoti tam, kad dar daugiau lėšų galėtų skirti tautos nepriklausomybės siekiams. A. Szeptyckio fenomenas – kad šis Arvydui Saboniui pagal ūgį prilygęs milžinas vaikystėje susirgo, ir, nuo dvidešimties metų persėdęs į invalido vežimėlį, išliko nepaprastai aktyvus – studijavo universitete, steigė firmas, atstovavo Galicijai Austrijos Parlamente, keliavo po Europą. Tiek vaikino mama, garsaus Lvovo poeto Aleksandro Fredros duktė, tiek tėvas Janas Kantas Szeptyckis save laikė lenkais, ir labai nenorėjo, kad sūnus taptų ukrainietiškos unitų bažnyčios kunigu. A. Szeptyckis žinojo, kad keli jo proseneliai buvo unitų vyskupai, tad nepaklausė tėvų noro. Įšventintas į graikų katalikų kunigus po kiek laiko tapo arkivyskupu metropolitu – aukščiausiu unitų bažnyčios pareigūnu. Jo pavyzdžiu po keliolikos metų pasekė brolis Klemensas, karo metais išgelbėjęs daug žydų, bet rusų karių sušaudytas.
Išrinktas Austrijos Parlamento nariu A. Szeptyckis siūlė Galicijos regione įkurti Lenkijos ir Ukrainos autonominius kraštus. Tokį pasiūlymą blokavo Maskva, jau tada pareiškusi, kad Ukraina neegzistuoja ir reikalavusi žodynuose panaikinti tokį žodį. A. Szeptyckis nenuleido rankų, rėmė ir pats inicijavo ukrainietiškas organizacijas, steigė įmones, skatino verslumą, statė mokyklas ir muziejus, teatrus, o dėl ukrainiečių laisvės nepabūgo laiškų rašyti nei Hitleriui, nei Stalinui. Iki A. Szeptyckio niekas nesidomėjo ukrainietiškomis ikonomis, išblėsus dažams senos buvo deginamos ir jų vietoje tapomos kitos. Metropolitas ėmė ikonas rinkti ir įkūrė jų muziejų, įsteigė dailės mokyklą.
Kai 1920 m. Vakarų Ukrainą ėmę valdyti lenkai uždraudė plastų veiklą, A. Szeptyckis skubiai įkūrė kitą religinę organizaciją, kad plastai galėtų veikti prisidengdami jos vardu. „Tiek SSSR, tiek socialistinėje Lenkijoje Szeptyckių pavardė nebuvo mėgstama būtent dėl šio kunigo nuopelnų ukrainiečių sąmoningumui ir valstybingumui, todėl įvairius karjeros trikdžius patyrė dauguma giminaičių“, – paaiškino verslininkas J. Szeptyckis.
Jo tetai buvo trukdoma įstoti Universitetą Krokuvoje, tėvas biologas patyrė mokslinės karjeros blokavimą. Knygose ir spaudoje apie A. Szeptyckį buvo skleidžiama daug melo: jis buvo kaltinamas simpatizavimu naciams ir vadinamas antisemitu, nors iš tiesų gelbėjo žydus. Vienas išgelbėtųjų Adamas Rotfeldas prieš septyniolika metų tapo Lenkijos užsienio reikalų ministru.
Varšuva labai nemėgo A. Szeptyckio ir už ukrainietiškumo propagavimą, keletą kartų trumpai buvo jį įkalinusi. Giminystė su kunigu labai pakenkė ir pastarojo broliui, garsiam generolui Stanislawui Szeptyckiui. Šis Austrijos armijos generolas 1916 m. ėmė vadovauti suformuotam autonomiškam Lenkijos legionui, kurio pagrindu vėliau buvo sukurta Lenkijos kariuomenė. S.S zeptyckis suvaidino labai svarbią reikšmę Lenkijos nepriklausomybės kovose su Rusija ir atgaunant iš Vokietijos Sileziją, jisai vadovavo vienam frontų, o vienu metu buvo tapęs visos Lenkijos kariuomenės vadu. Nepaisant nuopelnų, juo ne iki galo buvo pasitikima dėl brolio kunigo veiklos. Generolo nemėgo ir Lenkijos vadovu tapęs Jozefas Pilsudskis, kuris Lenkijos legione Austrijoje buvo S. Szeptyckio pavaldinys. Jokių karo mokslų nebaigęs J. Pilsudskis nemėgo didiko ir kartą šį viešai įžeidė, prilyginęs tautybę keičiančiai kekšei. Įsižeidęs S. Szeptyckis iškvietė J. Pilsudskį į dvikovą, tačiau šis nesutiko, nes žinojo apie generolo taiklumą ir tai, kad anksčiau šis laimėjęs penkias dvikovas. Kai 1926 m. J. Pilsuskis surengė valstybės perversmą ir pakvietė S. Szeptyckį prisidėti, šis atsisakė ir demonstratyviai padavė pareiškimą išeiti pensijon. Nepaisant generolo S. Szeptyckio nuopelnų Lenkijai iškovojant nepriklausomybę, J.Pilsudskio šalininkai ir vėliau sovietinė valdžia trynė jį iš istorijos vadovėlių.
„Apie dėdę Stanislavą kalbant ir rašant reiktų paminėti ir jo brolį, metropolitą A. Szeptyckį, o šis buvo juodinamas, kaip ukrainiečių nacionalistas, priešiškas Lenkijai“, –pastebėjo verslininkas J. Szeptyckis, vildamasis, kad dabartinis karas turės įtakos ne tik politiniam Lenkijos ir Ukrainos suartėjimui, bet ir pakeis požiūrį į istorinę praeitį.
„Viliuosi, kad imsime supratingiau žiūrėti į istorines asmenybes, išmoksime jas vertinti ne tik tautiečių, bet ir kaimynų akimis, juolab kad patys ne visada elgėmės gerai su kaimynais. Be to, daugybės mūsų genuose yra lenkiško, lietuviško, ukrainietiško kraujo, ir į istorinius įvykius reiktų žiūrėti ne vienu, o keliais kampais“, – įsitkinęs J.Szeptyckis.
Dabar, anot verslininko, svarbiausia susitelkti dėl bendros paramos kovojančiai Ukrainai, nes šios žlugimas reikštų ir mūsų visų pralaimėjimą, protėvių atminties pažeminimą, istorinių paminklų griovimą ir niekinimą.
Eldoradas BUTRIMAS
Autoriaus nuotr.
