Karo vaikų likimai Mažojoje Lietuvoje

Mokslininkai yra surinkę duomenų, jog 1941 metais, tai yra kilus Antrajam pasauliniam karui, gimusių Klaipėdos krašte buvo 1 121. Tarp jų pedagogė, rašytoja, kraštotyrininkė Edita Kurpreikšytė-Barauskienė, šiomis dienomis draugų, kaimynų, bičiulių ir svečių iš Vokietijos pasveikinta sulaukusi garbingo jubiliejaus. Ne šiaip sau tokio, o su dideliu kūrybiniu kraičiu knygų lentynose. Edita – aštuonių grožinės literatūros knygų autorė, pelniusi Ievos Simonaitytės, Jono Marcinkevičiaus, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejinio minėjimo premijas. Praėjusių metų pabaigoje už naujausią romaną „Tolminkiemio sodininkas“ tapo Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekos skelbto literatūrinio konkurso laureate.

Viename iš tokių iškilmingų renginių paklausta, kas ją taip skatina domėtis Lietuvos istorija ir šio krašto kultūros praeitimi, Edita filosofiškai paaiškino, jog sovietmečiu visi mes lyg šaltinio vandens buvome ištroškę žinių apie baltų tautų istorinę raidą, patylomis domėjomės savomis ištakomis. „Mes kaip tie Eglės žalčių karalienės medžiais paversti vaikai, – mėgsta sakyti Edita, – giliai įleidę savo šaknis į tėviškės žemę ir niekur išeiti negalim… Nebėra prūsų, išnyksta kuršiai, nuskendo lyviai. Žemaičiai su lietuviais išliko.“

Ar ilgam? Edita atsako, jog tai priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo ir nuo politikų valios, taip pat ir nuo to, ar bus atkreiptas dėmesys į edukacinę literatūrą, kad visi nuo jaunumės suprastų, kaip svarbu išlaikyti tvirtą tautos stuburą ir pirmiausia savąją kalbą. Visa tai, kas ryškiausiai akcentuojama jos romanuose, publikacijose, viešuose pasisakymuose bei visoje visuomeninėje veikloje apskritai.

Turi dar visokių sumanymų rašytoja, bet pastaruoju metu jos rašiniuose prabyla nauja tema, kurią ar nebus paskatinęs tarptautinio Tomo Mano festivalio Nidoje pastarųjų metų ciklas „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Tiksliau pasakius, tai kūrėjo atsakomybės ir sąžinės, meno, kurį provokuoja karas, temos. Festivalis kasmet sutraukia politikos, literatūros, akademinės muzikos, meno, kino gerbėjus ir kūrėjus. Nuolatinė jo lankytoja ir Edita. Liepos trečiąją savaitę šiemet bus pažymėtas 20-asis Nidos festivalis. Jo tema – „Žmogaus orumas“. Plačiau numatyta diskutuoti apie karo traumas, patirtas šiapus ir anapus Mėmelio…

Tema Editai labai artima. Praėjusio karo išgyvenimai paliko neištrinamus pėdsakus visos mūsų šalies ir kiekvieno jos nario likimuose. Bet šį kartą kalbamės ne apie karo išardytą jos tėvų šeimą. Edita supažindino su dar vienu karo audras savo paauglystėje patyrusiu žmogumi. Tai Antanas Nausėda. Kilęs nuo Tauragės, yra dirbęs Priekulėje ir dabar palaikantis ryšius su evangelikų liuteronų bendrija. Gyvena Klaipėdoje. O kam dar įstrigusi atmintyje ši pavardė, pasakysiu, jog tai visiems žinomo finansų analitiko Gitano Nausėdos tėvas.

Kompiuteriniame tekste jau sugulė pasakojimo apmatai apie šio žmogaus, tada dar penkiolikmečio jaunuolio, patirtas baimes, nuoskaudas ir smurtą Antrojo pasaulinio karo metais, kai iš gimtųjų namų Bulviečių kaime buvo išvežtas darbams į vokiečių karininko našlės ūkį, vėliau kartu su kitais pabėgėliais priverstinai traukėsi į Vokietiją. Buvo patekęs į Štuthofo mirties stovyklą, kasė apkasus besitraukiančiai nacių kariuomenei, bandė pabėgti, sugautas ir muštas. Tik per plauką išvengė mirties ir per didžiausius vargus galiausiai grįžo į Lietuvą.

Šalia rašinių apie Martyno Diržio, kunigo Baltrio, Vydūno ir kitų lietuvininkų patirtas kančias, pažeminimus ir širdgėlą dėl paliktos tėvynės kada nors pateks į knygą ir jausmingas pasakojimas apie šio tauragiškio gyvenimą.

Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *