Katastrofiška sausra ir katastrofiškas (ne)supratimas

Palijo. Pagaliau sausros išdžiovinta žemė atsigėrė gyvybės eliksyro – vandens. Pakvipo lietaus nuplauti medžiai, atsitiesė nukeipę šiemet mažesni nei įprasta įvairūs žiedai, atkuto atbudo nuo sausros išsislapstę gyviai. Tačiau bauginančių žemės ūkio vaizdų žymiai daugiau negu džiuginančių, bet šito nemato sostinėje patogiuose kabinetuose įsikūrę valdžios žmonės.
Ministrams situacija dar neatrodo tragiška, nes tikriausiai jie dar nėra buvę nei pasėliuose, nei pievose ir nematę, kaip jie šiemet po sausros atrodo. O gaila, gal tada geriau suprastų, kad padėtis jau yra apgailėtinai tragiška ir gerokai pavėlavęs lietus nedaug ką ištaisys.

Lenda atgal į žemę
Šiuo metu laukai jau būdavo nušienauti, dabar tik vienur kitur sukiojasi šienpjoviai, aiškiai nusivylę savo darbo rezultatais – šieno rulonų žymiai mažiau. Bet karvei nepasakysi, kad sausra – ji nori ėsti. Tad jei nepalis, neataugs geras atolas, ne vienam teks mažinti gyvulių skaičių. Pašarams pridurtum šiaudų, gal kokio mišinio ar kukurūzų, bet kad sudžiovinti sausros menkas varpeles vasarojai pradėjo leisti vos pakilę nuo žemės ir vargu, ar labai bepasistiebs. Nebus nei gerų grūdų, nei šiaudų, nei pašarui, nei į dirvožemį įterpti.
Bulvės neskubėjo dygti, o vos išlindusias apipuolė švelnios žiemos patogiai išmigdyti kolorado vabalai. Kitos daržovės, rodos, ne auga, o lenda atgal į žemę. Kur jau ten augs, kai stiprias šalnas lydėjo ilga sausra.
Obelys ir uogakrūmiai aplipo įvairiausių rūšių žinomais ir mažiau pažįstamais kenkėjais, nuo kurių silpnesnių augalų šakos ėmė džiūti – vaisių nebesunokins. Ievas užpuolė ievinė kandis, tarsi įvyniojo į vaiduokliškus marlę primenančius apdarus, gandrai iš lizdų mėto jauniklius, varlių perdžiūvusiuose žolynuose seniai nemačiau. Užtat gužutis nepasibodi sliekų paieškoti net gėlyno lysvėje prie pat trobos.

Sostinė grėsmės nejaučia
Bauginančių žemės ūkio vaizdų žymiai daugiau negu džiuginančių, bet šito nemato sostinėje patogiuose kabinetuose įsikūrę valdžios žmonės. Praėjusį penktadienį Nacionalinis krizių valdymo centras dėl sausros pasiūlė kol kas neskelbti ekstremalios situacijos visoje šalyje. Pirmadienį Lietuvos radijui aplinkos ministras teigė, kad situacija šiemet nėra tokia katastrofiška, kokia buvusi kad ir 2015 metais. Ministro teigimu, norint paskelbti ekstremalią situaciją, stichinė nelaimė turėtų paliesti ne tik žemės ūkio, bet ir kitus sektorius. Sprendimas neskelbti ekstremalios situacijos, anot ministro, atitinkąs prieš 5 metus nustatytus kriterijus, kurių pagal norus nepakaitaliosi, nes kitaip ekstremali situacija gali būti devalvuota. Kažin ar taip mintydamas ministras nedevalvuos ir savo reputacijos, parodydamas visišką nesiskaitymą ne su patogiuose kabinetuose sėdinčių, bet sunkų maisto augintojo darbą dirbančių žmonių desperacija.
Žemės ūkio ministras taip pat ne kažin ką sugeba pasakyti, aptakiai aiškina, kad žemdirbiai ir taip gali siųsti Nacionalinei mokėjimo agentūrai nuotraukas su žūstančiais pasėliais, o ta, pamačiusi dokumentuotą įrodymą, ūkininko jau nebebaus. Kokie jie visi geri, net nebaus… Žinoma, verčiantis per galvą ir saugant nuo perkaitimo gyvulius ar laistant, ką dar įmanoma laistyti ir išsaugoti, pripleškinti nuotraukų ir nusiųsti Agentūrai ūkininkaujantiems vieni niekai. Bet kam tada reikėjo investuoti į visokias gudrias stebėjimo sistemas, kaip anava ALNSIS?

Nei algoritmai, nei ministrai nesupranta
Tas ALNSIS, kaip pristato Nacionalinė mokėjimų agentūra, – tai tokia automatinė laukų nuolatinio stebėjimo sistema, dirbtinio intelekto įrankis, skirtas reguliariai ir sistemingai, nuotoliniu būdu naudojant palydovinius duomenis, stebėti ir vertinti žemės ūkio veiklas visoje Lietuvos teritorijoje, išvengiant fizinių apsilankymų ūkiuose. ALNSIS, naudojantis sukurtais skaitmeniniais algorit­mais, sugeba nuotoliniu būdu nustatyti 19 pagrindinių Lietuvoje auginamų pasėlių, taip pat leidžia nustatyti žemės dangą, pūdymų įdirbimą, ar pievos buvo šienautos, suartos, ar žemė apleista, ar žolė išdegusi, užlieta ir kitus atvejus. Jos užduotis – kas dešimt dienų peržiūrėjus šalies laukų būklę, raportuoti NMA. Tai kam dar ūkininkams įrodinėti, kokia tragiška padėtis jų laukuose? Klausantis (sveikiau nesiklausyti) sostinės vyrų ir moterų kalbų, kyla ne vienas klausimas. Ne tik ar užteksime duonos ir sviesto, nes pieno ūkius jau ir taip kankina krizė, o neparuošus pakankamai pašarų karvutes teks išskersti ar pusvelčiui atiduoti lenkams. Bet ministrai to negirdi, jiems situacija dar neatrodo tragiška, nes tikriausiai nėra buvę nei pasėliuose, nei pievose ir nematę, kaip jie šiemet atrodo. O gaila, gal tada geriau suprastų, kad padėtis jau yra apgailėtinai tragiška, ir gerokai pavėlavęs lietus nedaug ką ištaisys.

Savi ūkininkai plakami
Gerai, kad bent mūsų rajono meras B. Markauskas supranta, kokia sunki padėtis, ir mano, kad Savivaldybė svarstys sausros paveiktus ūkininkus atleisti nuo žemės mokesčio. Tai jau yra kažkas apčiuopiamo, konkretus pažadas, kurį šiemetinėje sunkioje situacijoje girdi ūkininkas.
Vis dėlto kiek ūkių ūkelių šie metai bus paskutiniai, kiek jų sunyks, kiek žmonių patrauks laimės ieškoti kitur. Ar tai kam nors svarbu? Juk parduotuvėse bus iš kažkur atvežto pieno, mėsos ir bulvių, egzotinių vaisių ir gražiausių uogų. Bet tada nereikėtų mojuoti taršos mažinimo kardu, jei nerūpi, kad lentynose būtų ne pusę planetos apkeliavusios egiptietiškos, o lietuviškos bulvės, kad jogurtą ir dešras reikėtų vežtis ne iš Vokietijos ar Ispanijos, o užtektų savo krašto produktų. Ir atstumai maži, ir vietiniai augintojai būtų paremti. Tik kur tau… Kažkaip CO2 emisijos patogiai neskaičiuojamos, kai maisto produktai į Lietuvą įvežami. Tačiau savi ūkininkai plakami ir kaltinami esantys dideli teršėjai. Paskutiniais metais formuojamas nesveikas požiūris į šalies ūkininkus, kaimo žmones, kurie tik esą viskuo guodžiasi, tačiau nebandoma realistiškiau pasižiūrėti, kiek to kaimo liko ir kiek ateityje tų ūkininkaujančių bus. Atrodo, sausra išdžiovino ne tik Lietuvos žemelę.

Daiva SRĖBALIŪTĖ