Kisinių kapinaitės – periodinės spaudos pradininko amžinybė

Dovilų etninės kultūros centro etnologas Helmutas Lotužis, ne vieną dešimtmetį prižiūrintis istorines Kisinių kapinaites, mane, Johano Ferdinando Kelkio premijos „Jaunasis publicistas“ pirmąją laureatę, pasitiko prie kaltinių, dar išlikusių originalių kapinaičių vartų. Anksčiau čia niekada nesu buvusi. Nuo XVIII amžiaus veikiančios Kisinių kapinaitės užbūrė savo kuklumu, vešlia augmenija ir vidine ramybe. Tai – lyg muziejus po atviru dangumi. Čia išsaugota evangelikų liuteronų unikali laidojimo vieta su autentiškais kapų ženklais – kryžiais, antkapiniais paminklais. Čia kartu su žmona ilsisi ir J. F. Kelkis (vok. Johann Ferdinand Kelch, 1801 m. birželio 10 d. Piktupėnai – 1877 m. vasario 19 d. Kisiniai), Mažosios Lietuvos pedagogas, poetas, spaudos ir raštijos darbuotojas, vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų.
Etnologas H. Lotužis nuoširdžiai atsakė į mano klausimus.

Mylėjo motinėlės kalbą
– Ar J. F. Kelkio gyvenimo ir jo veiklos pėdsakai yra išlikę vietos žmonių atminimuose, koks jo giminės tęstinumas?
– Istorinė atmintis čia tebegyvuoja, tačiau pagrindinė problema, kad po 1944 metų Klaipėdos krašte viskas liko tarsi iššluota, daug vietinių pasitraukė į Vakarus, o sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo stengiamasi ištrinti Mažosios Lietuvos savitumą. Yra žmonių, kurių atminimuose J. F. Kelkis dar kažkiek yra išlikęs, tačiau tokių yra vienetai.
Balandžio mėnesį mirė J. F. Kelkio proproanūkė Ruth Kelch. Turbūt čia ir baigiasi giminės tęstinumas. Ji dar buvo atvažiavusi į Kisinius. Piktupėnuose, kur J. F. Kelkis gimęs, jau jokių pėdsakų nebėra. Kretingalėje jis mokytojavo 1851–1867 m., buvo įsteigęs parengiamuosius kursus mokytojams. 10 paskutiniųjų metų Johanas praleido Kisiniuose, pas dukrą, Dėringių šeimoje. Sodybvietė yra išlikusi, bet ten jau niekas jo neprimena – akivaizdžių pėdsakų nebeliko. Nei liepos, nei šulinio, kur dar buvo akmuo ar pamato gabalėliai, viskas – nauja.
Iš gimimų metrikų galima daryti tokią prielaidą, kad J. F. Kelkio motina yra kilusi būtent iš Kisinių. Manytina, kad kažkur jų gimtieji namai turėtų būti, deja, nieko nebeliko. J. F. Kelkio šeima buvo vokiškos kilmės, bet mokėjo lietuviškai, nors ir kalbėjo sunkiai, bet palyginti puikiai.

Praverstų pamokos vietoje
– Jūsų nuomone, kaip reikėtų pritraukti jaunimą, kaip juos sudominti praeitimi, kad jaunuomenė suvoktų, jog iškilių žmonių, asmenybių, kuriomis verta sekti, turime čia pat?
– Manau, jog paprasčiausias būdas būtų kelios pamokos mokykloje apie lietuvių periodinės spaudos kelią, raštiją Klaipėdos krašte ir būtent apie J. F. Kelkio indėlį. Tokiose pamokose svarbiausią dėmesį reikėtų sutelkti būtent ties mūsų apylinkių nusipelniusiais žmonėmis: konkrečiai ir įkvėptai kalbėti apie lietuviškos periodikos pradininkus, koks ir buvo J. F. Kelkis. Man atrodo, jog labai paveiku būtų, jei mokiniai apsilankytų Kisinių kapinaitėse, pajaustų tą dvasią, gal tuomet atsirastų didesnis ryšys su mūsų kraštu. Vaikas pamatytų savo akimis, jam atmintyje įstrigtų, kada nors papasakotų ir tėvams, artimiesiems. Gal kažkuris eilėraštuką ar kokį kitą kūrinį paskui parašytų, nes gi yra kūrybiškų vaikų. Kita vertus, vieni esame katalikai, o kiti – evangelikai liuteronai, tad juk irgi įdomu suvokti, kad mūsų tikėjimų kapinės yra skirtingos. Kukliose Kisinių kapinaitėse yra išlikusi senosios tvarkos struktūra, čia buvo savita laidojimo kultūra, čia veši senoviška augmenija, o metaliniai kryžiai, antkapiai atspindi tam tikrus laikotarpius.
Kisinių kapinaitėse šalia J. F. Kelkio ilsisi ir kitas labai svarbus mūsų istorijai, pasipriešinimui prieš Rusijos carizmo režimą žmogus, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Gelgaudų atstovas Antanas Gelgaudas, 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas. Taip pat čia yra palaidoti keletas Mačkų giminės atstovų.
Šios neeilinės asmenybės – mūsų identiteto, ne tik Klaipėdos krašto, bet ir Lietuvos istorijos kūrėjai, mūsų lietuvių kalbos propaguotojai. Dabar mes tokie nebūtumėme, jeigu praeityje neturėtume tokių žmonių.

Vandalai niokojo kryžius
– Kodėl jūsų šeima savanoriškai tvarkė Kisinių kapinaites? Kodėl Jums taip svarbu?
– Dabar man tai yra svarbu, kad čia jau ilsisi ir mano žmona, kuri taip pat padėjo puoselėti Kisinių kapinaites. Tačiau, žinoma, sąsajos su kapinaitėmis yra žymiai ankstesnės. Senelio giminė atvyko gyventi į Kisinius 1940-aisiais, mano vyriausias brolis mirė 1942 metais. Kai tėvai čia atsikėlė, pamažu prie tų kapinių priartėjome. O tuo labiau, kad jau buvo palaidotas ir šeimos narys. 1944 metais, kai vokiečiai traukėsi, beveik nieko ir nebeliko iš vietinių gyventojų. Mano močiutei kaimynai, traukdamiesi į Vokietiją, visą laiką sakydavo: „Nu, Urtele, tu juk lieki čia, mes išvažiuojam, truputėlį pažiūrėk kapinaites.“ Jie paliko namų bei kapų, kuriuose ilsėjosi jų artimieji, raktus tikėdamiesi, kad dar sugrįš atgalios. 1944 m. artėjo rusų okupacinė kariuomenė ir žmonės suprato, kas gali vėlgi atsitikti. 1940–1941 m. patirtis, kai nekalti žmonės sovietinio režimo buvo represuojami, vežami į Sibirą, labai gąsdino. Vokiečiai ragino ir net reikalavo šišioniškius, Klaipėdos krašto gyventojus, trauktis kartu su jais į Vokietiją ir bėgti iš čia. Klaipėdos kraštas buvo labai etniškai maišytas, o vokiečiai šišioniškius identifikavo kaip savus. Žmonės, masiškai traukdamiesi laivais, plaukė į Vokietiją iš Klaipėdos uosto. Klaipėdos krašte buvo paliktos nuostabiausios sodybos – išpuoselėtos, prižiūrėtos žemės. Tik vienas kitas vietinis liko. Mus, likusiuosius, vadindavo baltomis varnomis.
– Ar sovietmečiu buvo kokių nors trikdžių Jums tvarkyti Kisinių kapines?
– Būdavo keistų, įtarių žvilgsnių. Dar ir dabar mus laiko kitokiais. Buvo ir vandalizmo atvejų. Netoli kapinaičių gyveno Stonkų šeima, o vienąkart Stonkienė atbėgo ir sako, jog kažkokie banditai visus kryžius varto. Buvo beveik visi kryžiai išlaužyti ir išvartyti, tai dalį teko paimti ir išsivežti namo, kad kuo mažiau čia būtų, kad mažiau kristų į akis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išlikę kryžiai buvo sugrąžinti.

Tradicija tapo vertybe
– Kiek metų vyksta Jūsų puoselėjama tradicinė Kisinių kapinių šventė, kuri šiemet pavasarį tapo pirmąja nematerialiąja Klaipėdos rajono vertybe? Ar buvo šioje šventėje pertraukų?
– Kapinių šventė Kisiniuose yra net XIX amžių siekianti tradicija, sietina su J. F. Kelkio atminimo pagerbimu. Šventės pertraukos buvo vokiečių laikais, nes negalėjo būti susibūrimų, o 1959 m. vyko masinis važiavimas į Vokietiją. Tačiau jau nuo 1965-ųjų kapinių šventė atsinaujino, vykdavo kiekvienais metais. Anksčiau susirinkdavo daugiau nei 50, o dabar apie 30 žmonių. Ir kas svarbiausia, suvažiuoja ne tik tie, kurių artimieji yra čia palaidoti, bet ir tie, kuria jaučia tam tikrą artumą šiam kraštui. Šventė vyksta birželio ketvirtą sekmadienį. Jos esmė – suburti, suvienyti žmones, pasidalinti prisiminimais, sužinoti savitas evangelikų kalbėjimo su mirusiaisiais tradicijas. Šventės metu vykstančiose trumpose pamaldose prisimenami tais metais išėjusieji ir kiti garbūs žmonės, o vėliau vaišinamasi.
– Kaip Jūs manote, kas po Jūsų perims šeimos tradiciją – prižiūrėti Kisinių kapinaites?
– Aš tikiuosi, jog mano darbą perims dukra Vilma ir žentas. Aišku, ateities aplinkybės parodys. Labai norėčiau, jog ir po kelerių metų būtų galima laidoti Kisinių kapinaitėse savo artimuosius. Kultūros paveldo ribojimai kartais irgi būna nepamatuoti: jei žmonės kapinaitėse nebelaidojami, tai joms gresia užmarštis.

Laureatams – svarbus įpareigojimas
– Kaip vertinate Klaipėdos rajono savivaldybės finansuojamą, o Dovilų etnokultūros centro iniciatyva įsteigtą Johano Ferdinando Kelkio premiją „Jaunasis publicistas“?
– Mano įsitikinimu, tai yra vienas iš būdų sudominti jaunimą, skatinti kūrybiškumą, sutelkti pajėgas išsaugant vertingą Mažosios Lietuvos palikimą, jaunuomenę skatinant susipažinti su garbiais ir kraštui nusipelniusiais žmonėmis. Labai norėčiau, kad ir premijos laureatai neužmirštų misijos aplankyti Kisinių kapinaites, uždegti žvakelę ant garbiojo precentoriaus (mokytojo) J. F. Kelkio kapo. Premijos yra ne tik vienkartinis apdovanojimas, bet ir ilgalaikis įpareigojimas saugoti istorinę atmintį. Ji gyva, kol patiems žmonėms tai yra svarbu.

Kalbėjosi Danielė DOMEIKYTĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.