Klaipėdiečio skulptoriaus A. Sakalausko ir Veiviržėnų dvasininko V. Griciaus kūrybos liturgija

Su klebonu kanauninku Vidmantu GRICIUMI Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje iškart po sumos susitikome vieną liepos sekmadienį. Taip buvome iš anksto sutarę. Klebonas dar kelioms minutėms atsiprašė – turėjo nenumatytą reikalą, reikėjo skubiai pašventinti paminklą. Išskubėjęs atlikti pareigos, jis paliko mane laukti jaukioje medinėje bažnyčioje. Kol apėjau rūpestingai prižiūrimą šventovę ir pasigėrėjau jos architektūra bei ypatingu pastato lengvumu, kurio jam suteikia balta spalva, kunigas sugrįžo ir pakvietė pasikalbėti į išpuoselėtus parapijos namus. Mano vizito tikslas buvo aptartas iš anksto – norėjau, kad dvasininkas papasakotų apie bendrus darbus, nuveiktus kartu su skulptoriumi Arūnu SAKALAUSKU.

Pirmasis bendrystės kūrinys – Aukos altorius
Norėjau sužinoti, kada prasidėjo kunigo V. Griciaus ir skulptoriaus A. Sakalausko bendradarbiavimas, peraugęs į artimą draugystę. Prisėdome jaukioje svetainėje, kunigas išvirė stiprios kavos ir pradėjome pokalbį nuo pat pradžios – nuo pirmojo dvasininko ir menininko susitikimo.
Judviejų draugystė ir bendradarbiavimas prasidėjo Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje. Kunigas V. Gricius čia ištarnavo 21 metus – nuo 1995 m. iki 2016 m. liepos. Kunigui Vidmantui pradėjus tarnystę šioje parapijoje, bažnyčia buvo jau pradėta statyti, bet išlieti tik pamatai, o jam išvykstant jau stovėjo išskirtinės architektūros šventovė. Statybos truko nuo 1991 iki 2003 metų.
V. Gricius su didele meile puoselėjo bažnyčią, ypatingai rūpinosi jos interjeru – bažnyčios vidus turėjo visapusiškai derėti prie modernaus sakralinio pastato eksterjero. Šventosios bažnyčios pastatas man primena baltą paukštį išskleistais sparnais, tačiau kunigas Vidmantas man atskleidė tikrąją architekto R. Krištapavičiaus idėją – pastato siluetas atkartoja maldai sudėtas rankas (dabar man aišku, kodėl Kryžiaus kelio stotyse monumentalistas Juozas Vosylius plėtoja būtent rankų simboliką).
Naujai moderniai bažnyčiai būtinai reikėjo Aukos altoriaus – netradicinio, modernaus, ypatingo. Paprastas čia nebūtų tikęs. Kunigas kreipėsi į skulptorių A. Sakalauską. Jis sukūrė akmeninį lakoniškos formos Aukos altorių, kuris idealiai tiko šiai aplinkai. Kitokio kūrinio čia net neįmanoma įsivaizduoti. Kartu su šiuo altoriumi užsimezgė ir iki šiol tęsiasi dvasininko V. Griciaus ir skulptoriaus A. Sakalausko draugystė.
Ženklas: Vyskupo palaiminimas
Kitas kartu subrandintas kūrinys – dvi memorialinės lentos monsinjorui Petrui Puzarui (1929–2006) ir kunigui Antanui Valiuškai (1915–1998). Kunigas labai džiaugiasi šiuo darbu. Skulptorius sugebėjo jautriai įkomponuoti atminimo lentas tarp siaurų, grakščių bažnyčios langų. Stilingos ir prasmingos yra ir atminimo lentas papildančios antkapinės plokštės. Petrui Puzarui, Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų profesoriui, habilituotam teologijos mokslų daktarui, skirta atversta knyga, o Antanui Valiuškiui – juodo akmens plokštė su žodžiais, iškaltais raudono granito juostoje: „Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios fundatoriui“.
Trečiasis kūrinys – Švenčiausiojo Sakramento altorius Šventosios bažnyčioje. „Kuriant šį pagrindinį altorių, būtinai reikėjo išlaikyti tą patį stilių, kokiu buvo sukurtas Aukos altorius. Neužteko tik mano nuomonės, idėją turėjo palaiminti Vyskupas. Be jo pritarimo niekas nevyksta, aš esu tik menkas tarnas, – pasakoja klebonas Vidmantas. – Baimės ir nerimo buvo daug, mat sunku buvo įsivaizduoti, kaip viskas atrodys realybėje. Brėžiniai ir piešiniai yra viena, o galutinis rezultatas, tai, kaip viskas derės tarpusavyje ir įsilies į bendrą aplinką, – visai kas kita.“ Tuo metu bažnyčią jau puošė didžiulė, 75 kv. m altorinė freska, kurią ištapė monumentalistas Juozas Vosylius. Naująjį altorių reikėjo derinti ir prie šios sieninės tapybos.
Skulptorius A. Sakalauskas rado išeitį: jis sukūrė natūralaus dydžio Švenčiausiojo Sakramento altoriaus maketą 1:1 masteliu. „Pasikvietėme tuometinį vyskupą Joną Borutą, kad įvertintų, ar tinkamas bus toks akmeninis altorius. Vyskupui patiko. Jis nusijuokė ir pasakė: „Nieko nebereikia daryti, ir taip gerai atrodo.“ Tai buvo ženklas, kad palaiminimas ir pritarimas gauti“, – pasakoja V. Gricius.
Šv. Andriejaus skulptūra – geriausias įvertinimas
Ketvirtasis kūrinys, gimęs iš šios gražios bendrystės, – Šv. Andriejaus skulptūra Laukžemėje, stovinti prie Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios parapijos namų. „Tegul man sako ką nori, bet, mano nuomone, balta Šv. Andriejaus skulptūra yra geriausiai pavykęs Arūno Sakalausko kūrinys.
Mano galva, čia dera viskas: monumentalumas, skulptūros mastelis ir medžiagos parinkimas“, – sako kun. V. Gricius. Jo įsitikinimu, skulptūra tobulai įsiliejo į gražią erdvę prie parapijos namų. Vietos parinkimas kūriniui – labai svarbus ir atsakingas momentas: vienur skulptūra gali atsiverti, o kitur, priešingai, pranykti. „Šv. Andriejaus skulptūros vieta parinkta labai sėkmingai“, – kalbėjo kunigas, be galo džiaugdamasis šiuo darbu. Klausiu, ar užsakydamas skulptūrą kunigas turėjo savo viziją. Dvasininkas atsako, kad viską atidavė į menininko rankas ir visiškai pasitikėjo skulptoriaus monumentalisto A. Sakalausko talentu. Ir tikrai nenusivylė.
Pagarba Nepriklausomybės Akto signataro krikštui
Įdėjęs tiek širdies ir meilės, deja, 2016 m. kun. V. Gricius turėjo palikti savo išmylėtą ir išpuoselėtą Šventosios bažnyčią. Telšių vyskupo sprendimu jis buvo paskirtas Veiviržėnų parapijos klebonu. Tačiau kunigo darbai Šventojoje ir Laukžemėje žmonių nebuvo pamiršti. 2019 m. Palangos miesto savivaldybė jam suteikė Palangos miesto garbės piliečio vardą. Kun. V. Gricius įvertintas už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui kuriant bendruomenės kultūrinę ir dvasinę gerovę.
Darbštus ir kūrybingas dvasininkas ir Veiviržėnuose iškart ėmėsi šeimininko pareigų. Jam klebonaujant esmingai pasikeitė ir sužibo senoji Veiviržėnų bažnyčia. Pirmiausia baltai buvo perdažytas medinės bažnyčios fasadas. „Labai nepraktiška, ant baltos spalvos tuojau pat pasimato laiko ženklai, bet būtent tokios spalvos buvo senoji bažnyčia, tokią ją prisimena parapijiečiai“, – sako parapijos klebonas. Ir iš tiesų balta spalva geriausiai tinka šiai nuostabiai medinei bažnytėlei, kuri iš tolo šviečia kaip balta gulbė ar lelija.
Pirmasis bendras kunigo V. Griciaus ir skulptoriaus A. Sakalausko kūrinys šioje bažnyčioje – visai neskulptūriškas. Bet kartais skulptorius monumentalistas imasi ir tokių darbų. Vardan draugystės. Tai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Šaulio krikšto metrika, puošianti bažnyčios sieną. Mėlynos spalvos audekle aukso siūlais išsiuvinėtas tekstas: „1879 metų balandžio mėnesio 23 dieną Veiviržėnų Švento apaštalo evangelisto Mato Romos katalikų parapijos bažnyčioje kunigas I. Butkevičius su visomis krikšto apeigomis pakrikštijo kūdikį vardu Jurgis, kuris gimė 1879 metų balandžio mėnesio 23 dieną Švėkšnos valsčiaus Gediminaičių bendruomenės Balsėnų kaime valstiečiams, teisėtiems sutuoktiniams Teodorui ir Domicelei (iki santuokos Pozingytė) Šauliams.“
Mintis taip pažymėti signataro J. Šaulio atminimą kilo klebonui Vidmantui, o savo idėja jis ir vėl pasidalijo su bičiuliu skulptoriumi. Pasiūlymų būta įvairių: iškalti krikšto metrikos tekstą akmenyje, tačiau medinei bažnyčiai tai būtų buvęs per sunkus kūrinys. Kitas sumanymas – išskaptuoti tekstą medyje, tačiau ir tai netiko. Tuomet skulptorius pasiūlė tekstą išsiuvinėti. Yra meistrų, kurie tai tobulai daro. Šis sprendimas pasirodė esąs pats tinkamiausias, ir dabar ši graži audekle išsiuvinėta metrika puošia Veiviržėnų bažnyčią.
Prezidentas A. Smetona pagelbėjo parapijos namams
Tačiau šiuo kūriniu kunigo planai nesibaigia. Klebonas kanauninkas V. Gricius aprodė nepaprastai gražų ir skoningai įrengtą Veiviržėnų parapijos bendruomenės pastatą ir papasakojo jo istoriją, glaudžiai susijusią su Lietuvos Prezidento Antano Smetonos vardu. Originalūs mediniai Veiviržėnų parapijos namai buvo pastatyti 1913 metais. Tarpukariu (ypač vasaromis, kai atostogaudavo Palangoje) prezidentas A. Smetona dažnai lankydavosi Žemaitijoje, ne kartą svečiavosi istorinėje Veiviržėnų klebonijoje ir bičiuliavosi su tuomet čia tarnavusiu kunigu Alfonsu Razmumi. 1937 metais per didžiulį miestelio gaisrą senieji parapijos namai sudegė. Bažnyčia ir klebonas liko be savo ir parapijos namų. Surinkti nemenką sumą pastato atstatymui vietos jėgomis buvo beveik neįmanoma. Ir čia įvyko stebuklas – Prezidentas A. Smetona ištiesė pagalbos ranką savo bičiuliui kunigui Alfonsui Razmui ir asmeniškai parėmė naujų, erdvių, mūrinių parapijos namų statybas, kurių architektūra atliepė to laikmečio modernizmo madas.
Dabartinis Veiviržėnų klebonas kanauninkas V. Gricius, iš esmės atnaujinęs ir restauravęs istorinį pastatą, šypsodamasis juokauja, kad vienas gyvas paminklas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui jau stovi – tai šie gražūs parapijos namai. Tačiau šis kraštas šaliai padovanojo net tris iškilias asmenybes: be Prezidento A. Smetonos, čia reikėtų minėti dar du signatarų vardus – Jurgio Šaulio bei Kazimiero Antanavičiaus. Todėl dvasininko vizijose jau bręsta naujas sumanymas – priešais parapijos namus įrengti reprezentacinę Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų aikštę. O joje, džiaugsmingai taria klebonas, vėlgi tiesiog nebus įmanoma išsiversti be skulptoriaus A. Sakalausko meninių sprendimų ir jo rankos prisilietimo.
Brandino kunigo meninį skonį
Užbaigdamas mūsų pokalbį, klebonas kanauninkas V. Gricius reziumavo, kad jo ir skulptoriaus ryšys jau seniai peržengė vien tik darbinių santykių ribas. Kunigas nuoširdžiai pasidžiaugė šia ilgamete draugyste, kuri jam pačiam, kaip žmogui, davė be galo daug dvasinio turto. Bendravimas su Arūnu metai iš metų brandino ir paties kunigo meninį skonį, padėjo giliau suvokti subtilius dailės dėsnius. Kad ši kūrybinė mokykla veikia realiai, akivaizdu be jokių žodžių – visos šventovės ir erdvės, prie kurių kūrimo prisideda kunigas Vidmantas, tiesiog pavergia savo estetika, dvelkia išskirtine elegancija, rafinuotu skoniu bei ta tauria, saikinga prabanga, kuri gimsta tik iš visiškos harmonijos.
Padėkojau Veiviržėnų parapijos šeimininkui už neįtikėtinai svetingą priėmimą, už kavos puodelį, už įkvepiančią ekskursiją po nuostabius parapijos namus bei čia sukauptą turtingą biblioteką. Atsisveikinome. Lėtai važiuodama siauru keliu tolau nuo Veiviržėnų, mintimis vis dar buvau ten – negalėjau liautis galvoti apie didžius ir prasmingus šio dvasininko darbus.
Birutė SKAISGIRIENĖ
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė

Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje kunigas V. Gricius ištarnavo 21 metus – nuo 1995 m. iki 2016 m. liepos. Kunigui Vidmantui pradėjus tarnystę šioje parapijoje, bažnyčia buvo jau pradėta statyti, bet išlieti tik pamatai, o jam išvykstant jau stovėjo išskirtinės architektūros šventovė. Statybos truko nuo 1991 iki 2003 metų. V. Gricius su didele meile puoselėjo bažnyčią, ypatingai rūpinosi Šventosios bažnyčios interjeru – bažnyčios vidus turėjo visapusiškai derėti prie modernaus sakralinio pastato eksterjero.
Kun. V. Gricius taip pat rekonstravo Laukžemės parapijos namus, sutvarkė aplinką.
Dvasininko darbai Šventojoje ir Laukžemėje žmonių nebuvo pamiršti. 2019 m. Palangos miesto savivaldybė jam suteikė Palangos miesto garbės piliečio vardą. Kun. V. Gricius įvertintas už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui kuriant bendruomenės kultūrinę ir dvasinę gerovę.
Šiemet birželio 15 d. Veiviržėnų parapijos klebonas kunigas V. Gricius buvo iškilmingai įvesdintas į Telšių katedros kanauninkų kapitulą gremialiniu kanauninku. Šios iškilmės suėjo Telšių katedroje šv. Mišių metu. Dvasininkas savo gyvenimo darbais įrodo, kad kunigystė nėra tik pareiga. Tai – gebėjimas aplink save burti bendruomenę ir palikti prasmingos veiklos pėdsakus visur, kur tik tenka tarnauti Bažnyčiai ir žmonėms.

10-mečio sukaktis Veiviržėnų parapijoje. Šią savaitę, rugpjūčio 12 d., sukako 10 metų, kai Telšių vyskupo paskirtas kun. Vidmantas Gricius pradėjo klebono tarnystę Veiviržėnų parapijoje. Šiemet birželio 15 d. Veiviržėnų parapijos klebonas kun. V. Gricius buvo iškilmingai įvesdintas į Telšių katedros kanauninkų kapitulą gremialiniu kanauninku. Šios iškilmės suėjo Telšių katedroje šv. Mišių metu. Dvasininkas savo gyvenimo darbais įrodo, kad kunigystė nėra tik pareiga. Tai – gebėjimas aplink save burti bendruomenę ir palikti prasmingos veiklos pėdsakus visur, kur tik tenka tarnauti Bažnyčiai ir žmonėms.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas