Klaipėdos rajono tyrėja apie užgrūdintą jaunystę ir didžiausią pasitenkinimą darbe
Per 30 metų tarnybą policijos sistema Lietuvoje keitėsi neatpažįstamai, tačiau Klaipėdos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Eglė MIZARĖ liko ištikima savo pašaukimui ir gimtiesiems Gargždams. Artėjant Policijos – Angelų sargų – dienai, susitikome su pareigūne, kuriai tarnyba yra ne tik profesija, bet ir patriotizmo išraiška. Pradėjusi darbą dar Nepriklausomybės aušroje, Eglė matė visus pokyčius. Šis pokalbis – apie ryžtą, įgytą patirtį, meilę miestui ir didžiausią tyrėjos pasitenkinimą: matyti, kaip jos padedami žmonės pradeda naują gyvenimą.
Pašaukimo istorija ir užgrūdinta jaunystė
– Artėjant Jūsų profesinei šventei, norisi paklausti, kas paskatino pasirinkti pareigūnės kelią? Tai buvo vaikystės svajonė ar vėliau subrendęs sprendimas?
– Mano pasirinkimą lėmė mano dėdė Gediminas Mizaras, kuris buvo kariškis. Grįžęs po Sausio 13-osios įvykių į Gargždus, jis pirmas įkūrė savanorių kuopą. Dėdė man buvo pavyzdys. Pamenu, jis mane supažindino su karine disciplina, pradėjau dalyvauti šaudymo varžybose. Tai paliko įspūdį. Tada man buvo 15–16 metų. Jo įkvėpta ir pasukau į policiją. 1994 metais, kai aš stojau, buvo labai didelės atrankos ir įstoti buvo išties sunku. Reikėjo ir fizinio pasiruošimo. Bet man pavyko ir jau po metų – 1995-ųjų liepos 1 dieną – aš pradėjau dirbti policijoje Gargžduose, kur esu iki šiol. Esu ištikima gimtajam miestui, nes čia gimiau, čia užaugau, čia dirbu, čia mano šaknys, čia mano vaikai.
– Koks buvo Jūsų kelias policijos sistemoje?
– Kai aš pradėjau dirbti, dirbo vos kelios moterys. Dabar situacija gerokai kitokia. Pradėjau nuo darbo patrulinėje tarnyboje – dirbau patrule. Vėliau tęsiau mokslus ir tapau kvotėja, po policijos reorganizacijos – tyrėja. Aš dirbu su ikiteisminiais tyrimais, kurie daugiausia susiję su smurtu artimoje aplinkoje.
– Koks buvo pirmas įspūdis, pradėjus dirbti policijoje, kuri tuo metu dar tik formavosi?
– Darbas man patiko, atrodė įdomus, tačiau kartu ir nelengvas. Tuomet patruliuodavome pėsčiomis, nes stigo kuro. Mašiną paimti buvo galima tik vykti į įvykius. Pėsčiomis net žiemą tekdavo vaikščioti po visą miestą nustatytais maršrutais. Dirbome nuo penkių vakaro iki penkių ryto. Ko tik nebuvo – šaltukas priversdavo ir į laiptines eiti pasišildyti… Bet tuo metu negalvojai, kad gali būti kitaip.
– Ar tai neatgrasė nuo šios profesijos, vis dėlto tada buvote labai jauna?
– Kad mes, tų laikų jaunimas, galbūt daugiau užgrūdinti buvome, nei dabartinis. Stipresni. Nebuvo visų tų technologijų. Dabar, kai pasižiūriu į 18–19 metų jaunimą, galvoju, nejaugi ir aš tokia buvau – naivi kažkuo. Aš manau, tada jaunimas buvo labiau subrendęs. Tiesiog kitoks gyvenimo tarpsnis buvo. Mūsų karta mažiau pažengusi technologijose, nes jų paprasčiausiai nebuvo, daugiau dirbo pačių smegenys.
Keitėsi kriminogeninė situacija
– Kokių savybių, Jūsų nuomone, reikia, kad taptum geru pareigūnu?
– Pirmiausia turi būti psichologiškai stiprus žmogus, žinoma, ir fiziškai. Kita savybė, be kurios neįsivaizduoju pareigūno – sąžiningumas prieš save ir kitus. Tačiau užvis svarbiausia visada išlikti žmogumi, būti žmogiškam. Šį savybė padeda bendraujant net su didžiausiais nusikaltėliais.
Reikia pripažinti, kad šiandienos pareigūnas skiriasi nuo to, su kuriuo aš atėjau į policijos sistemą. Mes dirbome išties sudėtingomis sąlygomis, nes pati policija dar tik formavosi, juk tai buvo Lietuvos nepriklausomybės pradžia. Dabartiniam pareigūnui daug lengviau – jam suteiktos visos techninės priemonės ir automobiliai.
Be to, nebėra tiek daug sunkių nusikaltimų, kaip anuomet. Bet nepaisant sudėtingų darbo sąlygų, tada mes, pareigūnai, jautėmės gana saugūs. Į policiją ateidavo šiam darbui stipriai paruošti žmonės, baigę policijos akademiją. Kolektyvai buvo gausūs. Dabar kiek kitaip viskas. Visi žinome, kaip trūksta pareigūnų. Todėl labai džiaugiamės mūsų gretas papildančiais kolegomis.
– Užsiminėte, jog per 30 Jūsų darbo metų kito kriminogeninė situacija. Papasakokite, kaip ji pasikeitė Klaipėdos rajone? Gal galite paminėti kelias tendencijas, pavyzdžiui, su kokiais tyrimais tenka susidurti dažniausiai?
– Išties nusikalstamumo pobūdis keitėsi – rajone daug mažiau sunkių nusikaltimų. Nebėra tuomet klestėjusio reketo, kontrabandos, tamsiajame pasaulyje veikusių asmenų santykių aiškinimosi. Sunkių nusikaltimų tikrai mažėja. Jei kalbėti konkrečiai apie mane, tai aš dirbu su ikiteisminiais tyrimais, kurie daugiausia susiję su smurtu artimoje aplinkoje.
– Ar, Jūsų nuomone, pakankamai vertinama policijos pareigūno profesija?
– Su neigiamu vertinimu bent jau aš asmeniškai nesu susidūrusi. Tiesiog manau, svarbu kaip tu pats bendrauji, elgiesi. Daug pareigūnų dirba kone iš idėjos, nes ne visą laiką materialiniai dalykai yra pirmoje vietoje. Žinoma, tai išgyvenimo šaltinis, tačiau svarbiausia – pats noras padėti žmonėms. Būtent jis daugumą iš mūsų uždega ir veda į priekį.
– Dirbdama Klaipėdos rajone, bendraujate su įvairaus amžiaus žmonėmis ir bendruomenėmis. Kokia yra bendruomenės ir policijos pareigūnų santykių svarba atliekant tyrimus?
– Ryšys su bendruomene ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis yra be galo svarbus. Ypač dirbant su nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje. Tokiems asmenims dažnai reikia ne tik teisinės pagalbos, bet ir rimtos psichologinės paramos. Mūsų darbas – padėti jiems, nukreipti, parodyti kelią, kad nebetoleruotų smurto, ir padėti įgauti drąsos nebijoti išeiti iš to užburto rato.
Žmogiškumas darbe ir gyvenimo ritmika
– Jūsų darbas dažnai susijęs su sudėtingomis situacijomis ir nusikaltimais. Kaip pavyksta išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir neparsinešti neigiamų emocijų į namus?
– Kartais parsineši emocijas į namus, bet pas mane galioja griežta taisyklė: peržengi namų slenkstį ir visas profesines problemas palieki už durų. Tada prasideda buitis – maisto gaminimas šeimai ir kasdieniai rūpesčiai. Be to, turiu ir kitą veiklą, kurioje save realizuoju visiškai kitaip, visos negatyvios mintys tiesiog išsisklaido, virsdamos geromis emocijomis.
– Papasakokite daugiau apie šią veiklą.
– Mano širdžiai artima veikla – linijinių šokių kolektyvas „Gargždų Kregždutė“, kuriam pati ir vadovauju. Šis kolektyvas, vienijantis apie 50 entuziastų, yra mano pačios įkurtas, mat ir pati esu buvusi šokėja. Linijiniai šokiai nepalieka vietos liūdesiui: penkis kartus per savaitę grįžtu po darbo namo, o jau po valandos skubu vesti treniruotes. Tai veikla, pripildanti gyvenimą energijos ir džiaugsmo.
– Kaip pavyksta viską suderinti? Ar buvo kada noras mesti uniformą ir pasinerti visa galva į šokius?
– Šokiai man padeda palaikyti aktyvų gyvenimo ritmą. Pavyksta viską puikiai suderinti, nes aš nuolat jaučiu energijos ir veiklos poreikį – be to tiesiog negalėčiau. Kartais nesuprantu žmonių, kurie po darbo važiuoja namo tiesiog sėdėti. Aš turiu būti veiksme. Ypač sunku buvo karantino metu, kai reikėjo sėdėti namie: būti tarp tų keturių sienų man buvo tikras iššūkis.
Nors, kaip pareigūnė, esu pasiekusi pensinį amžių ir galėčiau bet kada iš tarnybos išeiti, atsidėdama tik šokiams ir kolektyvo plėtrai, mintys apie pasitraukimą niekada ilgai neužsibūdavo. Vaikai jau suaugę, bet suvokiu, kad mano energijos dar per daug, kad sėdėčiau namuose. Kol jaučiu jėgą ir sveikatą, tol mano vieta yra abiejose srityse – tai mano variklis.
– Kas Jus motyvuoja ir skatina eiti į darbą kiekvieną dieną?
– Mano motyvacija visada buvo paprasta, bet galinga: noras užtikrinti saugumą. Pradėjau nuo siekio apsaugoti savo vaikus ir gimtąjį miestą Gargždus. Kaip ir visi kolegos, stengiausi ir stengiuosi, kad mūsų miestas ir rajonas būtų saugus, o jo gyventojai jaustųsi ramūs. Būtent čia yra mano šaknys, tad šis darbas man virto ne tik profesija, bet ir asmeniniu patriotizmo ir atsidavimo gimtajam kraštui išraiška. Tai kur kas daugiau nei darbas.
Džiaugsmas daryti gera
– Koks tyrimas ar sėkmės istorija jums labiausiai įsiminė ir kodėl? Kas suteikia didžiausią pasitenkinimą Jūsų darbe?
– Nėra vieno įvykio ar istorijos, kuriuos galėčiau išskirti. Man labiausiai įsimena ilgalaikis darbas su smurto aukomis. Tiesa, įsigaliojus smurto artimoje aplinkoje įstatymui ir pradėjus su juo dirbti, po poros metų buvau priversta padaryti mažą pertrauką, nes susikaupusios emocijos išties buvo sunkios. Po to vėl grįžau. Smagiausia, kad mieste sutinki moterį, su kuria dirbau prieš kokius 5 metus, ir ji tave apkabina. Tai įsimintiniausia – jauti, kad žmogus įvertina tavo darbą, matai, kad ne veltui padėjai. Džiaugiuosi matydama, kad jos pasikeitė, kad išsilaisvino. Būtent tai – matyti teigiamus pokyčius žmonių gyvenimuose – ir yra tas didžiausias džiaugsmas, įrodantis, kad kažką padarei gero.
– Esate pelniusi ne vieną įvertinimą, atspindintį Jūsų atsidavimą pasirinktai profesijai. Ką Jums jie reiškia?
– Įvertinimai ir apdovanojimai nėra man svarbiausias dalykas. Nors visuomet malonu jų sulaukti, didžiausią prasmę ir pasitenkinimą jaučiu dirbdama savo darbą, jį mylėdama ir matydama realius rezultatus. Man padėti žmonėms ir stebėti, kaip keičiasi jų gyvenimai, kaip, pavyzdžiui, po pagalbos išsilaisvina ir pasikeičia moterys, nukentėjusios nuo smurto, yra didžiausias apdovanojimas. Būtent tas džiaugsmas, kai matai, kad tavo darbas ne veltui, yra tikroji motyvacija ir didžiausia paskata.
Asmenybės ugdymas namuose
– Pokalbio pradžioje kalbėjote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti policininkas, o kokia Jūs, kaip pareigūnė?
– Esu tolerantiška ir sąžininga. Visada vadovaujuosi auksine taisykle: niekada nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų padaryta. Niekada nelaikau pykčio. Žinoma, kaip ir visi žmonės, kartais paburbuliuoju, bet greitai paleidžiu. Manau, viena svarbiausių savybių pareigūno darbe yra žmogiškumas.
Puikiai atsimenu, kai dirbdama kvotėja turėjau apklausti vagį. Kolegos perspėjo, kad jis tikrai nekalbės. Tačiau aš atėjau su šypsena, pradėjau su juo nuoširdžiai kalbėtis, ir jis prabilo. Vėliau pasakė: „Tu esi kitokia nei tie griežti pareigūnai.“ Visi po to stebėjosi. Tokios situacijos tik patvirtina, kad šiluma ir pagarba atveria duris.
– O kaip vaikus auklėjote – griežtai?
– Tikrai nebuvau griežta mama. Mano vaikai, sūnus ir dukra, visada augo labai savarankiški. Aš stengiausi jiems nekišti tos „pagalvėlės“, kad patys išmoktų susidoroti su iššūkiais. Mūsų santykiai labai šilti, bet man visada buvo svarbiausia, kad vaikai užaugtų stiprios asmenybės.
Nesu iš tų mamų, kurios sėdi prie pamokų – jie viską darydavo savarankiškai. Aš tik pažiūrėdavau, paaiškindavau, jei kas būdavo nesuprantama. Ugdžiau juos kaip asmenybes ir neskatinau būti kažkokiais pavyzdžiais vien dėl tėvų profesijų. Svarbiausia – rasti savo kelią.
– Artėja Angelų sargų diena. Ką jums reiškia ši šventė asmeniškai ir profesine prasme? Gal turite kokį palinkėjimą savo kolegoms ir visuomenei šia proga? Kaip paminite šią dieną?
– Ta diena man jau savaime yra šventė. Nors būna ir bendri paminėjimai su kolegomis, aš visada sakau, kad nebūtina švęsti iškilmingai, kad jaustum šventę. Man tai daugiau asmeninė šventė, ypač kai pasveikina ir su gėlėmis laukia artimieji. Jei tai darbo diena, mane visada pasveikina ir mano šokių kolektyvas.
Šią progą savo kolegoms linkiu būti žmogiškiems, sąžiningiems ir nepamesti savo pašaukimo, nes tai yra esmė. O visuomenei linkiu saugumo ir pasitikėjimo mumis – mes čia esame tam, kad padėtume.
Gintarė KARMONIENĖ
Autorės nuotr.
