Knygų įrašai Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje
Renkant medžiagą Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos katalogui, ne kartą teko lankytis Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje (toliau – ISMM). Buvusiame rašytojos vasarnamyje saugoma apie 530 asmeninei bibliotekai priklausiusių knygų ir apie 200 periodinių leidinių. Su asmeninės bibliotekos leidiniais galima susipažinti vasarnamio antrajame aukšte esančiame rašytojos darbo kambaryje.
Didesnė dalis Simonaitytės asmeninės bibliotekos knygų neturi jokių įrašų, kituose esama rašytojos kriptonimų ES, kurie įrašyti antraštiniuose, priešantraštiniuose puslapiuose ar priešlapiuose. Kai kurių leidinių knygotyrinę ir kultūrinę vertę padidina juose esantys įvairūs įrašai ranka, kurie gali būti skirstomi į proveniencinius (fiksuojančius informaciją apie knygos priklausomybę) ir dedikacinius įrašus. Pastarųjų ISMM esančioje rašytojos asmeninėje bibliotekoje yra daugiausia.
Apžiūrint asmeninę biblioteką, pirmiausia dėmesį patraukia senos, XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje, išleistos religinio pobūdžio knygos su rankraštiniais įrašais. Simonaitytė saugojo ir vertino senąsias asmeninės bibliotekos knygas, nes jos priminė jaunystę, žmones, su kuriais teko bendrauti.
Pavyzdžiui, Simonaitytės knygų rinkinyje yra Kristijono Endrikio Mertikaičio (1775–1856) sudaryto giesmių rinkinio „Wisókios naujos giesmes, arba Ewangēliszki psalmai“ 12-oji laida, pasirodžiusi 1876 m. H. Posto spaustuvėje Tilžėje. Įdomu tai, kad šis giesmynas turėjo daug laidų, apimtis didėjo su kiekviena laida – nuo 113 giesmių pirmojoje iki 451 giesmės paskutiniojoje. ISMM esančios 12-os laidos priešlapyje yra neryškus įrašas pieštuku: Martin Dudjon. Kažkada giesmynas priklausė Simonaitytės dėdei Martynui Dūdjoniui, kurio namuose prabėgo būsimosios rašytojos vaikystė.
Jau nuo XIX a. antrosios pusės Biblijos puslapių paraštėse, kitose tuščiose vietose valstiečiai ir kareiviai pradėjo rašyti savo šeimos, giminės kroniką: gimimų, krikšto, vestuvių, mirties datas, artimųjų vardus, svarbesnius įvykius. Biblijos buvo dovanojamos įvairiomis progomis. Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje saugoma Centrinės Prūsijos biblijos draugijos 1910 metais Berlyne išleista Biblija, kurią 1919 m. Simonaitytei padovanojo pusseserė Anna Siemoneit (vėliau – Masalskienė), gimusi 1889 02 10, mirusi 1947 07 27. Knygos pradžioje esančiame vinjetėmis puoštame lape, kuris buvo skirtas įvairiems užrašams, Anna Siemoneit įrašė: Ant vis Patenkanč/i/o Atsiminimo nuo tavo tave Širdingai Mie[y]linč/i/oses Sesers. Wannaggen den 23. Janwaris, 1919. [Vanagai, 1919 Sausio 23]. Knygos puslapiuose išlikę pabraukymai ir žymėjimai rodo tai, kad būsimoji rašytoja atidžiai skaitė Bibliją. Simonaitytė nelankstė lapų, pagarbų elgesį su šia knyga rodo knygos viduje likusios gotišku raidynu išspausdintų laikraščių skiautės. Matyt, jos buvo naudotos kaip knygos skirtukai.
Senosiose knygose pasitaiko įvairių ranka rašytų pastabų, kurių negalima priskirti nei dedikaciniams, nei provenienciniams įrašams. Pavyzdžiui, vienos seniausių rašytojos asmeninės bibliotekos knygų religine tema „Das Neue Testament unsers Herrn und Heilandes Jesu Christi“ („Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Naujasis Testamentas“) (1875) antraštinio lapo kitoje pusėje, priešlapiuose matyti nepasirašiusio Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusio kareivio įrašai vokiečių kalba pieštuku ir data – 1914 m. rugpjūtis. Įdomu pastebėti tai, kad knygą Berlyne išleido Britų ir užsienio kraštų Biblijos draugija. Kartu su Naujuoju testamentu yra Dovydo psalmės, pavadintos „Psalmais Dovydo“. Pastaroji knyga apipavidalinta kaip visiškai savarankiškas spaudinys – ji turi antraštinį lapą ir atskirą puslapių numeraciją. Taigi, giesmynuose ir biblijose išlikę provenienciniai ir dedikaciniai įrašai, įvairios pastabos ne tik papildo ir patikslina Simonaitytės ir jos aplinkos žmonių biografijų duomenis, bet ir atskleidžia XIX–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos knygos kultūrą.
Kai kuriuos rašytojos biografijos faktus patikslina ir papildo lakoniški įrašai, esantys tarpukario laikotarpiu išleistose knygose. Paminėtinas proveniencinis įrašas, esantis raštijos darbuotojo ir istoriko Johano Karolio Zembrickio (1856–1919) knygoje „Geschichte des Kreises Memel“ (Memel, 1918; liet. Klaipėdos apskrities istorija). Leidinyje esančio portretinio lapo kitoje pusėje mėlynu rašalu įrašyta Toleikis. Tikėtina, kad aptariama knyga, prieš patekdama į rašytojos asmeninę biblioteką, priklausė banko tarnautojui, Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjui Martynui Toleikiui (1893–1962). Simonaitytei teko bendrauti su Ana ir Martynu Toleikiais, 6-ajame dešimtmetyje gyvenusiais Šilutėje. Galbūt rašytoja šią knygą buvo pasiskolinusi iš Toleikio, tačiau jos negrąžino.
Lietuvos valstybinės literatūros premijos proga Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) per Klaipėdos krašto gubernatoriaus rankas įteikė Simonaitytei įvairiomis progomis pasakytų kalbų rinkinį „Pasakyta parašyta“ (1935), kuriame yra įrašas „J. Simonaitytei, „Augštujų Šimonių likimo“ Autorei A. Smetona 1937 m. sausio 31 d. Kaunas“. Šis faktas rodo, kad Simonaitytė buvo vertinama kaip rašytoja ir kūrėja.
Pagarbą ir dėmesį rašytojai parodė antologijos „Žemaičiai“ (1938) redaktorius Stasys Anglickis (1905–1999). Eilėraščių rinkinio „Didžioji kančia“ (1937) antraštiniame puslapyje juodu rašalu jis įrašė dedikaciją Gerbiamai rašytojai Ievai Simonaitytei – St. Anglickis 1937. IV. 24. Verta pastebėti, kad minėtoje „Sakalo“ bendrovės išleistoje žemaičių rašytojų kūrybos antologijoje spausdinama rašytojos autobiografija ir ištrauka iš jos romano „Vilius Karalius“ (t. 1, 1939).
Literatūrologo ir filosofo Juozo Ereto (1896–1984) studijoje „Rėzos santykiai su Goethe“ (1938) esantis įrašas informuoja, kad autorius šią knygelę Simonaitytei padovanojo 1940 m. Mažeikiuose vykusiame literatūros vakare. Deja, kas organizavo šį vakarą, nėra žinoma. Simonaitytė bičiuliavosi su Salomėja Nėrimi (1904–1945). Dviejų moterų kūrėjų draugystę liudija poemos „Eglė žalčių karalienė“ (1940) viename iš puslapių esantis įrašas Ievai Simonaitytei Salomėja Nėris 1940. X. 1. Pastebėtina, kad, kai kurių amžininkų teigimu, tarp šių moterų santykiai buvę įtempti, jos dažnai pykdavosi. Tačiau šį teiginį patvirtinančių tikrų duomenų nėra.
Vertingų dedikacinių įrašų, skirtų Simonaitytei, yra karo ir pokario metais išleistose knygose. Pavyzdžiui, J. Janonio raštų (1941) viename iš puslapių yra šios knygos redaktoriaus Petro Mikutaičio (1906–1963) trumpas įrašas Ievai Simonaitytei P. Mikutaitis. Kaunas 1943. IV. 21. Vertėjas Jonas Graičiūnas (1903–1994) savitu šriftu parašytą dedikacinį įrašą, skirtą I. Simonaitytei, paliko A. Puškino eiliuotos dramos „Borisas Godunovas“ (1947) viename iš puslapių.
Klaipėdos krašto chorvedys Povilas Četkauskas (1904–1991) savo parašytame akordeono vadovėlyje „Jaunasis akordeonistas“ (1956) įrašė lakonišką dedikaciją Jėvai Simonaitytei autorius P. Četkauskas. Kaunas 1958-II-2 d.
ISMM saugomose knygose yra sovietmečio rašytojų dedikacinių įrašų. Šiems įrašams būdingas pompastinis, pakilus tonas, kiti jų – trafaretiniai. Knygos buvo dovanojamos norint parodyti rašytojai dėkingumą už kūrybą, pareikšti pagarbą ir dėmesį.
Artimas Simonaitytės bičiulis rašytojas Juozas Baltušis (1909–1991) romano „Parduotos vasaros“ (1977) pirmajame tome įrašė nuoširdžią dedikaciją, pabrėždamas Simonaitytės intelektinės brandos įtaką jo paties augimui: Mylimai ir brangiai rašytojai Ievai Simonaitytei – su meile ir karštai padėkodamas už nuostabias valandas, praleistas bei išgyventas prie Jūsų reto tobulumo ir žmogiško taurumo puslapių – Juozas Baltušis [parašas] Vilnius, 77.VII. 4. Skaitant dedikacijos tekstą matyti, kad knyga rašytojai dovanota Vilniuje. Analizuojant kitose knygose esančius įrašus, galima pastebėti, kad yra spaudinių, kuriuos Simonaitytei dovanodavo įvairių sričių menininkai jai vasaras leidžiant Priekulėje. Nuoširdžią dedikaciją 1966 m. gegužę poetinės publicistikos knygoje „Duona ir žodis“ (1965) įrašė Eduardas Mieželaitis: Mylimai rašytojai, brangiam žmogui, mielai mūsų Ievai Simonaitytei su meile. Visada atminsiu šį mūsų susitikimą. Jūsų E. Mieželaitis Priekulė, 1966. V. 20 Simonaitytės bičiulis ir fotografas Bernardas Aleksandravičius (1930–2020) 1969 m. padovanojo Simonaitytei savo fotografuotų nuotraukų albumą „Klaipėdos diena“ (1969). 1971 m. rugpjūtį Bronius Uogintas (1946–2013) Simonaitytei dovanodamas savo dailės darbų katalogą įrašė išraiškingą dedikaciją: Mūsų žymiausiajai rašytojai, davusiai mums Klaipėdos krašto lietuvininkų epopėją, bendradarbiavimo proga (tapant portretą) dėkingas B. Uogintas [parašas] Priekulė, 1971. VIII. 7.
Analizuojant rašytojos kūrinių sklaidą kitose šalyse, gali būti vertingi Simonaitytės autorinių kūrinių vertėjų įrašai. Pavyzdžiui, romano „Aukštujų Šimonių likimas“ vertėjas į estų kalbą Mihkel‘is Loodu‘sas 1977 m. išleistoje knygoje „Šimoniste saatus“ įrašė dėkingumą Simonaitytei parodantį įrašą: Gerb. I. Simonaityte! Ačiū už puikų romaną! Dabar jį skaitys ir estai! Su gilia pagarba Miheel Loodus Tallinn, 1977. VI. 9.
Yra leidinių su dedikacijomis, kuriuos dovanojo pradedantys, tuo metu dar mažai žinomi kūrėjai. Pavyzdžiui, satyrinių apysakų, feljetonų, groteskų ir humoreskų kūrėjas Kostas Kaukas (1928–2020) knygelės „Milžinų sąspyriai“ (1975) priešlapyje įrašė dedikaciją, kurioje atsispindi dviejų menininkų ilgalaikė draugystė: Ievai Simonaitytei su didžia, bemaž pusšimčio metų pagarba – K. Kaukas 1977. IX. 6“. Tais pačiais metais trafaretinę sovietmečiui būdingą dedikaciją vaikams skirtoje apysakoje „Aštuntasis „Divonio“ jūreivis“ įrašė Edvardas Uldukis (1932–2017).
ISMM Priekulėje yra nemažai dailės ir fotografijos albumų, kuriuos rašytojai dažniausiai dovanodavo įvairūs kolektyvai. 1958 m. albumą „Vilniaus universitetas“ (1956) padovanojo šios aukštosios mokyklos studentai. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai iš Rokiškio 1971 m. vasarą Simonaitytei padovanojo Antano Sutkaus (g. 1939) ir Romualdo Rakausko (1941–2021) nespalvotų fotografijų albumą „Šalis ta Lietuva vadinas“ (1970).
Simonaitytės knygų kolekciją puošė septynios 1956–1992 m. leistos albumų serijos „Lietuvių liaudies menas“ knygos. Pusseserės dukra Erika Volgemūtaitė (vėliau – Urbaitienė) dovanodama šiai serijai priklausiusį albumą „Keramika“ (1959), įrašė artimą giminystės ryšį liudijantį įrašą Mylimai tantei nuo Erikos I 23. 60.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad ISMM esančiose Simonaitytės asmeninės bibliotekos knygose dominuoja dedikaciniai įrašai, atskleidžiantys rašytojos ryšius su kitais kūrėjais (rašytojais, dailininkais, muzikais) ir įprasminančiais svarbesnius Simonaitytės gyvenimo įvykius. Knygose nedažni provenienciniai įrašai papildo informaciją apie Simonaitytės gimines ir artimuosius.
Arida RIAUBIENĖ
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja
