Kodėl seni žmonės pikti?
Kartą manęs paklausė, kodėl seni žmonės pikti, ir nupiešė štai tokį vaizdelį: visi rengėsi būsimai šventei, redakcijos darbuotojai statė palapinę, kur ruošėsi priiminėti užsakymus pigesnei „Bangos“ prenumeratai. Dar skelbtas laikas nebuvo prasidėjęs, kai atėjo dvi moterėlės ir užsipuolė: kiek jūs čia galite čiupinėtis, ar nematot, kad žmonės laukia, reikėjo anksčiau atsikelti… Pyragų atsisakė, už prenumeratą nepadėkojo. Visai kitaip elgėsi atbėgę jaunuoliai: pasisveikino, pagyrė pyragus, už viską padėkojo, o išeidami palinkėjo geros dienos.
Aš nežinojau, ką atsakyti, kodėl seni žmonės pikti, ir pradėjau klausinėti pažįstamas. Štai ką jos man pasakė:
– Na, ir sulyginai… senus su jaunais. Ar nematai, kaip jauni vaikšto: rodos, skraido, vos liesdami žemę. O seni eina koja už kojos, galvas žemyn nuleidę, kad neužkliūtų. Ar jie gali būti vienodos nuotaikos?
– Gal tos moterėlės buvo pavargusios. Gal atėjo iš J. Basanavičiaus gatvės galo? Juk žinai, kad toje gatvėje nėra jokio suoliuko pailsėti.
– Gal joms kas nors skaudėjo: koją ar galvą? Kai man kas nors skauda, aš visada būnu pikta – tik traukitės iš kelio. Nežinai, ar tie palapinės statytojai bent pasiūlė joms kėdes atsisėsti, kol jie baigs savo darbą?
– Netiesa, ne visi seni pikti – aš niekada nesibaru, tik mane kartais apšaukia, kai neišgirdusi antrą kartą to paties paklausiu. Ne ne, ne blogais žodžiais, bet taip rikteli, kad visi aplinkiniai atsisuka. O aš ir vėl nieko nesuprantu, tik nebedrįstu trečią kartą klausti. Negi jie nežino, kad su senais reikia kalbėti ramiai, aiškiai, iš lėto, atsisukus į pašnekovą, o ne į langą?
– Mes galim daug daugiau, negu pačios galvojam, tik reikia, kad mus suprastų ir padėtų. Pati išbandžiau. Užsigeidė anūkė per savo gimimo dieną važiuoti į ekskursiją ir vis manęs klausinėjo, ar nebus per sunku. Savo brolį paprašė, jog man padėtų. Taip ir buvo jis visą kelionę mano atrama. Kad jūs žinotumėt, kiek mes apvažiavom! Apžiūrėjom du muziejus Telšiuose, pakeliui užsukom į labirintų parką, galų gale užsikorėm į Platelių apžvalgos bokštą. Nesigirsiu, kad apžiūrėjau tiek, kiek jauni. Etnografiniame muziejuje ir ant suoliuko pasėdėjau, labirintų parke du kartus mažiau labirintų apėjau, tik į apžvalgos bokštą užlipau iki viršaus. Nepatikėsit, kitą dieną visai normaliai jaučiausi.
Taip besišnekučiuodama prisiminiau dar vieną klausimą, į kurį seniai ieškojau atsakymo. Skaičiau vieno psichologo (pavardės neprisimenu) žodžius, kad kiekvienas žmogus turi turėti gyvenimo tikslą, kuris, bėgant metams keičiasi, ir laužiau galvą, koks gyvenimo tikslas gali būti senatvėje, kai nebelieka jėgų, apipuola ligos ir ta perspektyva tokia miglota. Dabar man kilo mintis, o gal seno žmogaus gyvenimo tikslas – gražiai praleisti paskutinius gyvenimo metus: būti linksmam, maloniam, geranoriškam, gražiai bendrauti su aplinkiniais net tuomet, kai tau skauda kūną ir sielą.
Donata LEKETIENĖ
