Kokie mes žmonės?
Vakar bediskutuojant su vienu dvasingu žmogumi apie savigarbą ir teisę save ginti, iš atminties iškilo istorija. Girdėta gal vaikystėje. Tokia iš lietuviško kaimo.
Kartą viename kaime gyveno malūnininkas. Jis buvo turtingas. Ir tai savaime suprantama. Nes vienintelis visame krašte turėjo malūną ir malė grūdus. Žmonės jį gerbė, bet labiau bijojo. Tas malūnininkas turėjo paaugusį sūnų. Šis iš gero gyvenimo sugalvojo pramogą. Kai atvažiuoja žmogeliai su sunkiais maišais grūdų ir krauna juos iš vežimo bei velka į malūną, šis pasilypėjęs iš aukštai… šlapinasi ant jų nugarų.
Sulinkęs nuo naštos žmogelis pakelia akis, pasižiūri. Ir baukščiai pasitraukia. Kartą vienas kaimietis ir klausia malūnininko, kodėl šis savo nenaudėlio sūnaus nesudraudžia, kai šis šitaip su žmonėmis elgiasi? O malūnininkas ir atkirto: argi čia žmonės?!
Taip žmogeliai dar labiau bijojo malūnininko ir jo sūnaus bei kantriai tylėjo.
Iki vieną dieną iš gretimo valsčiaus užklydo ūkininkas Jonas. Kai tik vaikėzas ėmėsi savo darbelių, šis išsitraukė botagą ir pliekė šiam per nugarą, kad net supliauškėjo! Tada malūnininkas garsiai surikęs: „Va čia tai žmogus!“
Kai sutinkame arogantišką žmogų, jo negalime pavadinti išdidžiu. Kuo skiriasi išdidumas nuo arogancijos? Išdidumas kuria orumą. Oru – atsiprašyti už klaidą. Oru – priimti nuoširdų atsiprašymą. Oru – duoti žmogui žodį. Tačiau laikyti save geresniu už kitus nėra oru. Tai yra arogantiška! Arogancijos kilmės priežastys iš esmės yra dvi: perdėtas lepinimas vaikystėje arba atvirkščiai – vaikystėje patirtos skriaudos ir patyčios.
Ir aroganciją skleidžiančius ir spinduliuojančius reikia tiesiog palikti pačius su savimi. Tai juos žudo. Nes didžiulis ego lieka alkanas. Nemaitinkime jų. Tegul patys valgo save.
Šiandien kalbėjom apie baimę. Pavojingas ginklas ji. Ir žmogui lengva pasiduoti.
Bet vis prisimenu, ką nuo vaikystės žinojau: ne tas drąsus, kurs nebijo, o tas, kuris įveikia baimę. Pripažįsti sau, kad bijai, bet vis tiek darai. Tada augi. Gal kiti ir nemato ir nesupranta. Bet augi pats sau viduje. Ir tada net baimę galima apkabinti…
Skaičiau apie kantrybę. Kantrus žmogus į nemalonią situaciją reaguoja šiek tiek atsitraukdamas ir pagalvodamas. Tačiau kartais po kantrybe slepiasi ryžto stoka ir negebėjimas apginti savęs. Taigi. Maža plonytė linija. Kai kantrybė ir dorybė tampa neryžtingumo yda.
Linkiu visiems laiku atskirti, kai reikia nustoti būti kantriems ir ginti save. Kone kasdien gyvenime tenka ties tokiais sprendimais balansuoti.
Sveika gyvensena. Natūralus imunitetas. Tai sąvokos, kurios labai dažnai linksniuojamos. Dažnam skamba kaip iš „abra kadabra“ serijos, kaip kažkokia magija, kuri egzistuoja kitų pasauliuose, bet ne mano. Iš tiesų viskas kur kas paprasčiau. Žmogus neserga, kol gyvena balanse. Kol fizinė ir psichinė būklė yra panašiai stabilios.
Filosofuoti galima daug. O daryti galima po truputį kasdien. Tiesiog kurti vidinį balansą.
Mano asmeniniai receptai. Gal ką nukopijuosite? Visada galvoju, ką valgau. Kuo daugiau vaisių ir daržovių. Beveik jokio pieno. Mėsos kiek įmanoma mažiau ir iš vietos ūkių. Miltai tik be gliuteno. Vengiu cukraus. Kasdien bent 10 tūkstančių žingsnių. Tempimo ir kiti pratimai, jei spėju.
Bent 10 minučių maldos ar pokalbio su protingiausiu žmogumi – savimi.
Nesėkmes ir kitų blogus poelgius stengiuosi nurašyti į „taip turėjo būti“ eilutę. Piktą mintį nugesinu. Taip saugau savo energiją.
Ir dar rytais šaltas dušas, pirtis, kai tik proga pasitaiko. Ir kuo daugiau gryno oro! Papildai – vitaminai D, C ir cinkas.
Ir, žinoma, bendravimas su tais, kurie praturtina, kurie myli, gerbia ir dalijasi!
Rodos, viskas šiai dienai.
Vitalija JANKAUSKAITĖ-MILČIUVIENĖ
Komunikacijos specialistė
