Kraštietis kunigas M. Vaitkus – daugelio intelektualų dvasinis globėjas
Bibliotekos kraštotyros fonde kabo tautodailininko Gedimino Rudžio nutapytas kunigo, poeto Mykolo Vaitkaus portretas.
Švenčiant garbingą valstybės sukaktį „Bangos“ skaitytojams priminti ryškią 100-mečio asmenybę – iš Gargždų kilusį poetą, prozininką, dramaturgą, memuarinių knygų autorių, kultūros puoselėtoją ir katalikiškos spaudos veikėją kunigą Mykolą Vaitkų – paskatino LRT televizijos laida „Pasaulio teisuoliai“. Gal tarp jų vertas būti ir jis, rūpinęsis ne savimi, o į sunkias aplinkybes patekusiais kitų tautybių žmonėmis.
Prieškario metais kunigas Mykolas Vaitkus laikinojoje sostinėje Kaune buvo žinomas eruditas. Šalia pastoracinio darbo jis redagavo katalikiškus laikraščius, šv. Kazimiero draugijos leidžiamas knygas, profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, dėstė lietuvių kalbą meno mokykloje. Jo memuarais dabar dažnai pasinaudoja tautos kultūros raidą tiriantys autoriai, kaip antai S. Šaltenis (romanas „Demonų amžius“). Savų tekstų šaltiniu jį nurodo literatūrologai ir rašytojai – V. Daujotytė, V. Zaborskaitė, V. Alekna, A. Ruseckaitė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė.
Šiomis dienomis žurnale „Brasta“ aptikau straipsnį apie Kaune gyvenusį hebrajų rašytoją ir leidėją, žymų bibliofilą Abelį Balošerį. M. Vaitkus su juo artimai bendravo, naudojosi privačia A. Balošerio biblioteka, aptarinėjo naujausius pasaulietinius leidinius. Nacių okupacijos metais, nepaisydamas gąsdinimų fiziškai susidoroti, bandė jam padėti: asmeniškai kreipėsi į tuometinį laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką J. Ambrazevičių-Brazaitį su prašymu padaryti viską, kad ši žydų inteligentų šeima nebūtų perkelta į getą, taip pat rūpinosi gausios žydų bibliotekos gelbėjimu. Jiedu susitikinėjo iki 1944-ųjų vidurio, tačiau artėjant antrajai sovietų okupacijai ryšiai savaime nutrūko. Tikėtina, kad A. Balošeris neišvengė tragiško likimo Dachau koncentracijos stovykloje, o M. Vaitkus buvo priverstas pasitraukti į Vakarus.
Kunigas M. Vaitkus buvo daugelio intelektualų dvasinis globėjas. Itin atjautė ir globojo poetę Salomėją Nėrį, ypač po jos garsiojo kairuoliško pareiškimo „Trečiame fronte“, ir taip praradusią pragyvenimo šaltinį iš valstybės. Nepamokslaudamas ir nepriekaištaudamas dėl atvirai išreikštų politinių nuostatų, pasikalbėdavo su poete, parūpino jai vertimų šv. Kazimiero draugijos leidykloje. 1934 m. vasarą pats asmeniškai aplankė tuo metu Palangoje atostogaujantį respublikos prezidentą Antaną Smetoną su prašymu leisti jai mokytojauti Panevėžio mergaičių gimnazijoje, ir tvirtai prisiėmė atsakomybę už tai, kad Salomėja naujoje darbovietėje „nevarys komunistinės agitacijos…“ Vėliau, kaip pats atsiminimuose rašo, skaudžiai išgyveno dėl poetės dalyvavimo delegacijoje inkorporuojant Lietuvą į SSSR ir jos parašytos kruvinąjį diktatorių garbinamos poemos. Visą likusį gyvenimą ramybės nedavė klausimas, ar poetė prieš mirtį „susitaikė su Dievu bent vidujai. Juk Salomėja buvo padorus žmogus, mylėjo tiesą ir jos nuoširdžiai ieškojo“ (Iš M. Vaitkaus atsiminimų).
Poetas Stasys Santvaras yra pavadinęs M. Vaitkų pomaironinės kartos poetu, „susitelkusiu savyje, alkūnėmis niekad nebandžiusiu skintis į pripažinimą, save vadinusiu čiauškiančiu žvirbliu Dievo padangėje…“
Vienas iš estetinės krypties pradininkų XX amžiaus pradžios lietuvių poezijoje mielai buvo linkęs bendrauti su iškiliomis prieškario asmenybėmis, bet mylimiausias ir artimiausias pažiūromis ir kūryba jam buvo Maironis. Ir pats buvo pelnęs didžiojo dainiaus prielankumą bei palaikymą. Neseniai išleistoje monografijoje „Prie stalo visa Lietuva“ rašoma apie lietuvių tradicinių švenčių vaišes ir valgius. Nuotraukoje Maironio namuose tarp prie šv. Velykų stalo susėdusių žymių svečių ir šeimos narių – ir poetas M. Vaitkus.
Po karo apsigyvenęs vienuolyne Jungtinėse Amerikos Valstijose neužsidarė tarp keturių sienų, artimai bendravo su lietuvių išeivijos šviesuoliais, rašytojais, leidėjais, dvasininkais. Parašė ir išleido aštuonias atsiminimų knygas apie Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrėjus, savo gimtinę Gargždus ir mokymosi metus Palangoje, Liepojoje, Peterburge, kultūrinę veiklą nepriklausomos Lietuvos sostinėje Kaune.
Šių dienų gargždiškiams M. Vaitkus menkai pažįstamas, tačiau kultūros žmonės domisi jo kūryba. Tautodailininkas tapytojas Gediminas Rudys yra nutapęs jo portretą ir padovanojęs Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešajai bibliotekai. Kilo mintis pasiūlyti bibliotekos kraštotyros fondui, kur sukaupti šiandien rašančių žmonių ir iš mūsų krašto kilusių rašytojų leidiniai, suteikti Mykolo Vaitkaus vardą. Šiemet sukanka 135 metai nuo poeto gimimo ir 45-eri nuo jo mirties.
