Kur gyvena kultūra?
Praėjusiais amžiais sakydavo: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli.“ Tačiau šiandien, moderniajame amžiuje, ir ginklai žvanga, ir mūzos griaudėja, lyg niekur nieko. Ypač kai dalijamasi neuždirbtus, avansu skirstomus pinigus. Pavyzdžiui, tuos, kuriuos žiniasklaidai skirsto Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (toliau – Fondas).
Fondas buvo įkurtas 1996 m., remiantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu, siekiant skatinti ir remti kultūros ir šviečiamuosius projektus. Finansavimas per Fondą, įkūrėjų sumanymu, turėjo atskirti politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo.
Keletą metų atrodė, kad sumanymas pavyko, ir kultūros sklaidos, informacijos baruose triūsianti brolija draugiškai dalijosi lėšomis. Bet draugystė truko neilgai. Kažkam tų pinigėlių nuolat pristigdavo („tam davė „bliūdelyje“, tam – šaukštelyje…“), tad vis garsiau ėmė skambėti balsai, kritikuojantys Fondo veiklą. Daugiausia diskusijų kyla dėl Fondo veiklos principų ir sprendimų kriterijų, kurie daug kam buvo ir tebelieka neaiškūs. O juk Fondas disponuoja ne tokiomis jau menkomis sumomis: vien kultūros ir švietimo projektams Fondas šiemet paskirstė daugiau kaip 7,16 mln. Lt. Nenuostabu, kad tokių sumų dalybose susikerta skirtingi interesai.
Tie ir kiti argumentai prieš keletą metų paskatino grupę Seimo narių galvoti apie žiniasklaidos rėmimo sistemos pertvarką. Dabartinio Seimo nariai šią estafetę perėmė ir parėmė. Siūloma atsisakyti Fondo ir iš esmės kurti naują įstaigą, atsakingą už valstybės pinigų skirstymą, – „Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondą“. Naujas fondas turėtų vadovautis ir naujomis paramos skirstymo gairėmis. Seimo nariai siūlo neberemti kultūros ir meno leidinių bei šviečiamojo pobūdžio leidinių programų. Vietoj jų siūlomos naujos: „nacionalinės periodinės spaudos“ ir „regioninės periodinės spaudos“ programos. Pakeitimų numatoma ir daugiau.
Rodėsi, procesas juda reikiama kryptimi, bet staiga „atsibudo“ sostinės intelektualai. Pasivadinę „kultūros srities atstovų bendruomene“ (toliau – AB), jie viešu laišku kreipėsi į Seimą ir visuomenę, siūlydami savąją Fondo pertvarkymo viziją, kviesdami į diskusiją ir kitas suinteresuotas šalis, kultūrinės žiniasklaidos ir visuomenės atstovus.
Taigi, diskutuojame.
Kaip ir kiti Fondo kritikai, taip ir AB pagrįstai pasigenda veiklos viešumo ir skaidrumo, ypač projektų vertinimo kriterijų bei principų srityje, kolegialumo, aiškaus kompetencijos pasiskirstymo, aktyvios ir nuoseklios politikos, nešališkumo, kas, jų nuomone, atveria duris „Fondo siekių ir nuostatų neatitinkantiems projektams“. Viena vertus, dabar veikiančio Fondo nuostatose apsiribojama išties mažai ką sakančiomis bendrybėmis, kita vertus, kaip rašoma Kreipimesi, „visuomenei neprieinami kriterijai skatina spekuliacijas dėl finansavimo paskirstymo motyvų ir skaidrumo“. Todėl AB siūlo atsisakyti paramos visiems regioninės žiniasklaidos kultūriniams projektams ir vietoje Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo steigti „Kultūrinės žiniasklaidos rėmimo fondą“.
Trumpai tariant, kritika tikrai intelektuali ir pagrįsta, tačiau pasiūlymai, švelniai sakant, kelia nuostabą. Jie ne tik egocentriški, iškeliantys siauros grupės interesus virš kitų, bet ir nevykusiai argumentuojami.
Pabrėžusi, jog „itin svarbus klausimas, į kurį laukiame ir Fondo vadovybės, ir Seimo narių atsakymo – tai prioritetų klausimas“, AB skelbia, jog „svarbiausias Fondo prioritetas turi būti profesionali, kritiška, analitiška, inovatyvi kultūrinė žiniasklaida, atitinkanti XXI amžiaus žinių visuomenės poreikius ir galinti konkuruoti su kitų Europos šalių žiniasklaida“.
Tačiau kas siūloma? Ogi primityviausias sprendimas – pašalinti konkurentus.
Pertvarkymų esmė užkoduota pačiame naujo fondo pavadinime: fondo veikloje nebeturėtų likti paramos svarbiam kultūrinės informacijos sklaidos instrumentui – regioninei žiniasklaidai.
Šiaip jau normaliai veikiančiose visuomenės sistemose veiksmingiausia kokybės gerinimo priemone yra laikoma konkurencija. O kaip tik šito AB nori nusikratyti!
Įdomu, o kas iki šiol trukdė kultūrinei žiniasklaidai siekti tokių ambicingų, tarptautinių aukštumų? Negi regioninės žiniasklaidos konkurencija? Bet juk įtraukus į Fondo veiklos kryptis paramą regioninei žiniasklaidai, Fondui buvo pridėta ir papildomų lėšų naujai funkcijai atlikti. Tad lėšos kultūrinei žiniasklaidai dėl to nesumažėjo.
O gal stokojama naujų idėjų, aukšto, tarptautinio lygio profesionalų?
Atsakymą galėtų duoti statistika, kuri kartais būna labai iškalbi.
2012 m. Fondo dalininkai buvo supažindinti su vidaus audito ataskaita apie pirmojo tų metų konkurso (buvo ir antrasis) rezultatus bei finansavimą.
Kultūros, meno leidinių konkursui buvo pateikta 30 projektų. Jiems finansuoti Įstatyme numatyta 23 proc. Fondo lėšų, bet tų metų projektams įgyvendinti reikalinga suma tesudarė 13 proc. O regioninė žiniasklaida (regionų, vietiniai laikraščiai, žurnalai ar kiti specialūs leidiniai, radijas ir televizija) pateikė 222 projektus, kuriems įgyvendinti reikalinga suma sudarė 42 proc., nors Įstatyme tam numatyta 37 proc. Fondo lėšų.
Išeina, kad aukštam skrydžiui pasikėlę kultūriniai leidiniai ne visada pajėgia panaudoti net tas lėšas, kurios jiems numatytos Įstatyme, – to negalima pasakyti apie labai aktyvią (turiu galvoje projektų gausą) ir kūrybingą regioninę žiniasklaidą.
Tačiau kritiškas žvilgsnis į save – greičiau inteligentų, o ne intelektualų savybė. Atlaidžiai paplekšnoję per petį regioninei žiniasklaidai – atseit, ir ten esama kokybiškų leidinių, – AB lieka didžiai susireikšminusi: „Kultūrinis bet kurios, ypač nedidelės šalies gyvenimas natūraliai telkiasi didžiuosiuose miestuose.“
O pasakę A, pasakė ir B: „Reikalaujame pertvarkant Fondo veiklą pamatiniais laikyti kokybės ir profesionalumo, o ne geografinius kriterijus.“
Keistas reikalavimas… Juk siūlydama Fondui remti ne regioninę žiniasklaidą, o didžiųjų miestų leidinius, pastarųjų kokybiškumui pagrįsti AB pasitelkia būtent geografiją – vietą, kur spausdinami kultūros leidiniai. Atseit, kas spausdinama sostinėje ar Kaune, jau savaime, nesigilinant į turinį, formą, esmę ir prasmę, yra vertinga, o kas pasaulį išvysta regionuose – valstybės rėmimo nevertas produktas.
Gryniausias snobizmas, nieko bendra neturintis su kokybe! Galima tik būtų pasigailėti šalies, kurios kultūrinis gyvenimas, jo sklaida apsiribotų vien didžiaisiais miestais! Bet kokia centralizacija, lėšų konsolidacija viename centre ne tik nepakelia bendro kultūrinio lygio, bet, priešingai, jį žlugdo, panašiai kaip žlugdo realią sveikatos apsaugą per didelė jos centralizacija ir konsolidacija didžiuosiuose miestuose. O gal sostinės kultūros ekspertai naiviai mano, kad, nebematydami straipsnių apie kultūrą ir jos kūrėjus savo, regioninėje spaudoje, regionų gyventojai puls skaityti „didžiųjų“ kultūros centrų kultūros leidinius?
Deja, jie greičiausiai pasitenkins popžvaigždučių gastrolėmis, vienu kitu vietiniu renginiu ir laiko „užmušinėjimu“ su alaus skardine rankoje. Nesunku suprasti, kaip tai atsilieptų bendram šalies kultūros lygiui.
Taigi, labai neteisinga manyti, kad kultūrinis gyvenimas verda tik didžiuosiuose miestuose. Kiekvienais metais, net ir smarkiai tuštėjant regionams, didžiųjų miestų menininkų ir intelektualų bendruomenės vis pasipildo išeiviais iš regionų – talentingomis, ryškiomis asmenybėmis, kurias užaugino ne tik „pieva, upė“, bet ir regiono kultūra, jos sklaida vietinėje žiniasklaidoje. Bet kuris nešališkas skaitytojas, susipažinęs su regionų žiniasklaida, nesunkiai pastebės, jog dažniausiai (nebūna taisyklių be išimčių…) ji turi labai didelę jėgą sprendžiant įvairias problemas tiek kultūros, tiek kitose srityse. Maža to, rajoniniai laikraščiai turi išskirtinę galimybę, netgi misiją – pristatyti, iškelti į viešumą asmenybę, kuri šiandien dar tik pradeda savo karjerą, o rytoj gal garsins ne tik rajoną, bet ir Lietuvą visoje Europos Sąjungoje, net ir nepersikėlusi į didesnį miestą.
Galima sakyti ir taip – būtent regioninė spauda augina visos mūsų tautos kultūros ateitį – to negalima pasakyti apie save sureikšminusius specializuotus didžiųjų miestų kultūros leidinius.
Tad į klausimą „Kur gyvena kultūra?“, galima nedvejojant atsakyti, kad ji – vis dar! – tebegyvena ir regionuose, ne tik sostinėje, ir nedovanotinas trumparegiškumas būtų atimti iš jos tą paskutinę galimybę ir toliau vykdyti kilnią misiją – ugdyti kultūros visuomenę kultūringos Lietuvos ateičiai.
Jūratė LAUČIŪTĖ
