„Kūryba yra neatsiejama visos egzistencijos dalis“, –įsitikinusi gargždiškė menininkė Ina Lukauskaitė
Menininkė, dailininkė ir rašytoja Ina Lukauskaitė, prisistatanti Unos Lunės vardu, savo kūryboje ne tik puoselėja mūsų meninį paveldą, bet ir atspindi gilų asmeninį išgyvenimą bei originalų požiūrį į pasaulį. Jos menas – tai pasakojimas per spalvas, formas ir kompozicijas. I. Lukauskaitė – ir talentinga rašytoja. Jos pirmoji knyga „Lapė Salegna“ – unikalus kūrinys, jungiantis meninius ir literatūrinius pasaulius. Menotyrininkė nuolat dalyvauja įvairiuose menininkų projektuose, renginiuose, padeda jauniesiems talentams atskleisti savo gebėjimus ar atrasti savo pašaukimą.
I. Lukauskaitė šiemet pelnė Klaipėdos rajono savivaldybės nominaciją „Metų kultūros žmogus“.
– Kas Jums yra kultūra – menas?
– Šia tema yra parašyta daugybė veikalų. Pats kultūros ir meno aiškinimas ir nagrinėjimas taip pat sudaro savarankišką kultūros sluoksnį. Meną ir kultūrą suvokiu kaip sielos, proto, veiksmo ir materijos sintezę kūrybiniame procese, duodantį materialų ar mentalinį, jausminį rezultatą. Kūryba yra neatsiejama visos egzistencijos dalis. Kūrybos procesas, per veiksmą nukreiptas tam tikra kryptimi, tampa kultūra įvairiose gyvenimo srityse: menu, sportu, mokslu, filosofija, literatūra, kinu, gyvenimu. Kultūra yra plati sąvoka. Ji talpina būtį. Menas yra tik nedidelė kultūros dalis.
– Kaip gimsta knygos iliustracijos? Kas pirmiau: iliustracija ar tekstas?
– Tekstas yra minties forma, išreikšta raštu arba žodžiu. Bet kokiu atveju kiekvienas sumanymas prasideda nuo minties, kuri yra pirminė teksto forma.
– Kaip gimė idėja sukurti knygą Une Lune „Lapė Salegna“?
– Šią pasaką ėmiau kurti ir sekti, kai mano sūnus pradėjo suprasti kalbą. Jis buvo visai mažas, kai Lapė su Debesėliu atėjo į mūsų gyvenimą. Mano sūnus augo tarp gausybės knygų, o keletas mano sugalvotų pasakų, kuriose vaikas būdavo vienas iš herojų, suteikdavo jam nuostabių akimirkų. Toji pasaka persikėlė į šią knygą. Knygos herojai turi savo prototipus: berniukas Matas, močiutė Elena, berniuko tėtis, kepėja Olia, net ir mūsų katinas Aladinas pateko į knygą. Mano tikras raktelis dominuoja kaip personažas, kuriuo atrakinami pasakų vartai. Šiuo atveju tikri mūsų gyvenimo įvykiai persipina su pasakos motyvais ir tos ribos tarsi išnyksta, viskas tampa tikrove, užrašyta tekste. Lapės vardas Salegna taip pat turi savo paslaptį, kurią be užuominų įminė keletas skaitytojų.
– Kokia šios knygos „Lapė Salegna“ iliustracijų stilistika?
– Knyga yra unikali ir išskirtinė iliustravimo idėja. Įprastai vientisas tų pačių herojų istorijas iliustruoja tik vienas dailininkas. Šią knygą iliustravo net 27 Lietuvos menininkai, gyvenantys Lietuvoje ir užsienyje. Kiekvienas autorius skirtinga kūrinių stilistika pasakoja istoriją ir tai tampa dar vienu nuotykiu. Skirtinga iliustracijų stilistika ir braižas knygą tarsi paverčia ir meniniu albumu. Tokio iliustravimo analogo negalėjo rasti net patyrę knygų žinovai: bibliotekininkai, knygynų darbuotojai. Knygos skaitytojai palankiai priėmė tokį netikėtą ir originalų sprendimą.
– Kaip manote, ar dailininkas ir knygos autorius formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes?
– Kiekvienas veiksnys formuoja mūsų gyvenimus. Tik skiriasi įtakos, jų pasekmių greičiai, priklausomai nuo to, kokio dydžio auditoriją pasiekia tie formavimo faktoriai.
– Kaip Jums atrodo, ar knygos šiais vartotojiškais laikais yra skaitomos ir ar turi savo skaitytoją?
– Atėjus naujoms technologijoms, įvyko natūralus pasiskirstymas. Lyginant su mano vaikyste ir dabartinių vaikų, be abejo, tikra knyga nebeturi tokios auditorijos, nes to paties vieno vaiko dėmesys yra nukreiptas dar į kompiuterines, virtualias technologijas.
– Kaip įsivaizduojate, ar iliustracijos, piešiniai, spalvos veikia žmonių psichologinę būseną?
– Kiekvienas pozityvus aspektas, puiki estetika ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo jausmus, pasaulį veikia teigiamai. Knyga, kaip meno kūrybos objektas, yra puiki terapija, lavinimo priemonė vaikui. Kol vaikas pats neskaito, knyga yra nuostabiausia tarpininkė tarp vaiko ir jo artimųjų, kurie jam tą knygelę pristato. Čia įsipina ir skaitančiojo fantazija, balso intonacijos, papildomi paaiškinimai ar netgi gebėjimas įdomiai kupiūruoti tekstą, jeigu vaikas per mažas suvokti tam tikro ilgio pasakojimą. Knyga tada tampa tarpininku gražiai bendrystei ir šiltų jausmų išraiškai. Knyga yra nuostabus instrumentas vaizduotei lavinti, kai skaitovas ir klausytojas gali įterpti ir savo matymo viziją. Tai žinau iš patirties, kai savo sūnui pirkdavau knygas ir užsienio kalba su išraiškingomis iliustracijomis ir kurdavau pasakojimus, remdamasi vien piešiniais. Tos istorijos kas kartą būdavo kiek kitokios, nes ką prieš porą dienų pasakodavau, man nebūtina buvo tiksliai atkartoti. Man vaikiškoje knygoje piešinys gali būti pagrindinis impulsas vystyti pasakojimą. Per piešinį galiu kurti savo tekstą. Bet kas neturi tokių gebėjimų, tada tekstas yra pagrindinis vedlys. Vaikiška knyga yra bendrystės tarpininkas tarp vaiko ir suaugusiojo. Tad ji skirta visiems.
– Kas yra svarbiausia iliustravimo mene (spalvos, technika)?
– Iliustravimo mene svarbiausius dalykus apibrėžia žiūrovas. Vienam ta pati knyga gali būti „negraži“, o kitas tą pačią knygą gali įsimylėti ir labai pamėgti. Individualus suvokimas vaidina nemažą vaidmenį knygos įsimylėjimo istorijoje.
– Kaip manote, ar iliustracijos, piešiniai padidina knygos ir kūrinio turinį?
– Taip, iliustracijos turi labai didelę pridėtinę vertę pačiai knygai, kaip estetiniam meniniam objektui, ir netgi jos tekstinės dalies suvokimui ir grožiui išreikšti. Kurdama šią knygą labai didelį dėmesį skyriau puikių meistrų paieškai. Iliustratoriai yra ne vien iš Lietuvos, bet ir kitų šalių: Turkijos, Danijos, Belgijos, Ukrainos, Portugalijos. Tarp visų profesionalų yra dviejų vaikų kūriniai. Vaikų piešiniai liudija, kad kiekvienas turime savo galimybę į svajonių žvaigždę, jeigu tikėsime ir jos sieksime. Iliustracijas dailininkai kūrė puikiai atspindėdami ir praturtindami pasakojimą.
– Kokią knygos auditoriją (skaitytoją) norėtumėte matyti?
– Būtų laimė visiems knygos kūrėjams ir netgi knygos herojams sutikti tokią auditoriją ir skaitytojus, kurie pamiltų šią knygą.
– Ar skaitote menininkų pasisakymus projekto „[Ne]Sustojusi kultūra“ ,,Facebook“ ir ,,Instagram“ puslapyje? Ar tai Jus motyvuoja?
– Atradau Jūsų tinklaraštį, perskaičiusi interviu su operos solistu Regimantu Gabšiu. Su Regimantu esame pažįstami. Ir, žinoma, atradusi tokį straipsnį, įnikau skaityti apie šį talentingą jaunuolį. Tai, ką sutinkame savo kelyje: žmones, įvykius, galimybes, mums daro įtaką ir gali įkvėpti. Taip gimsta ir motyvai mums žengti naujus žingsnius.
Fabijonas SIMĖNAS
Interviu buvo publikuotas „[Ne]Sustojusi kultūra“
,,Facebook“ puslapyje
Ina Lukauskaitė (g. 1965, Gargžduose) 1987 m. baigė dailės studijas Kauno taikomosios dailės technikume ir įgijo meninio apipavidalinimo specialybę. Nuo 1984 iki 1996 m. gyveno ir dirbo Kaune bei Vilniuje, dabar – Gargžduose. Yra išleidusi proginių atvirukų, o 1998 m. laimėjo pagrindinį prizą Kalėdinių atvirukų konkurse, kurį skelbė leidykla „Saulės vėjas“. 2012 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Kuria originalius tapybos darbus mišria technika. Sukūrė tekstą ir iliustracijų knygai „Lapė Salegna“. Menininkės pasaulį formavo garsių meistrų albumai, studijos ir gargždiškė menotyrininkė a. a. Jovita Skolevičienė.
