Kvietiniškių palikuonys kaime kuria Atsiminimų alėją

Istorija prasideda ten, kur gimėme ir augome, kur grįžtame pavargę, nusiminę ar, atvirkščiai, laimingi ir dėkingi, – gimtuosiuose namuose. Kvietiniškiai domisi savo kaimo praeitimi, o norėdami įamžinti savo artimųjų atminimą senųjų kaimo žmonių palikuonys puoselėja Atsiminimų alėjos prie Palties tvenkinio idėją.

Gyva praeitis
„Be jų nebūtų mūsų“, – taip apie savo tėvus, senelius ir prosenelius sako iš Kvietinių kilę, į juos grįžtantys bent kartą per metus arba čia visam įsikūrę buvusių kvietiniškių vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai. Kvietinių bendruomenės centro valdybos pirmininkas Gediminas Girgždis daug metų gilinasi į savo šeimos genealogiją. Paskatintas savo buvusios auklėtojos ir mokytojos istorikės Janinos Valančiūtės įamžinti kaimo istoriją, jis pasiūlė kvietiniškiams prisiminti tuos, kurie kaime gyveno prieš 100 metų. Pagal senus surašymo duomenis 1923 metais Kvietinių palivarke buvo 353 gyventojai. Tarp jų buvo ūkininkų, kilusių iš gausių šeimų, Kvietinių žemėje įsikūrusių dar seniau nei prieš šimtmetį.
Buvę ir esami kvietiniškiai šeimos albumuose sugulusias nuotraukas nusprendė parodyti savo kaimo bendruomenei, prisiminti ir pagerbti jose įamžintus žmones. Kvietiniškių šeimų nuot­raukų parodą ir dabar galima pamatyti bendruomenės namuose. Prieš kelerius metus vykusiame renginyje „Kvietinių istorijos pėdsakais“ taip pat buvo prisiminti išėjusieji kaimo gyventojai.

Paroda paskatino idėją
„Apžiūrėjusi nuotraukų parodą bendruomenės namuose, Ieva Liaugaudė pasiteiravo, ar galėtų pastatyti Kvietiniuose suoliuką seneliams Marijonai ir Antanui Gedgaudams atminti. Apėjome, apžiūrėjome ir prie Palties tvenkinio radome gražią, bet nenaudojamą vietą“, – pasiūlymą apie senųjų Kvietinių gyventojų atminimo įamžinimą prisiminė G. Girgždis. Jis kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerą Vytautą Butkų, kad Savivaldybė išduotų leidimą suoliukui.
Pirmas suoliukas, skirtas M. ir A. Gedgaudams, pastatytas šiemet kovo mėnesį. Prisiminimais apie savo tėvus Marijoną ir Antaną pasidalijo dukra Vaiva Čekatauskienė: „Marijona Špučytė, gimusi 1928 m. Kvietinių kaime, Karolinos ir Jono Špučių šeimoje, turėjo tris brolius Praną, Petrą ir Povilą bei dvi seseris – Pet­ronėlę ir Oną. 1922 m. Genaičių kaime Marijonos ir Prano Gedgaudų šeimoje gimęs Antanas buvo dar iš gausesnės šeimos – turėjo penkis brolius ir aštuonias seseris.“
Paaugęs Antanas Kvietiniuose kelerius metus tarnavo pas ūkininką Grimalį. Kaime vykusioje jaunimo gegužinėje A. Gedgaudas susipažino su M. Špučyte, kurios brolis Petras buvo muzikantas, o gegužinės vykdavo ir Špučių sodyboje.
Po kelerių metų Antanas išvažiavo mokytis į Rietavą, į buhalterių kursus, o Marijona – į Kretingą, vėliau – į Klaipėdą, į gimnaziją, bet jų ryšiai nenutrūko – 1954 m. jie susituokė, susilaukė dukters Vaivos ir sūnaus Valdo. Deja, Valdas, žinomas teatro kritikas ir poetas, išleidęs keletą knygų, mirė 2013 m. Antanas ir Marijona sulaukė keturių anūkų ir trijų proanūkių. Santuokoje išgyveno 55 metus. A. Gedgaudas mirė 2009 m., o M. Gedgaudienė 2016 m.

Ateitis – tėviškėje
Po svyruokliais beržais Kvietiniuose prie Palties tvenkinio šiuo metu – penki vardiniai suoliukai. Vienas iš jų – Adelės ir Kazimiero Telšinskų atminimui. G. Girgždis pasakojo, kad jo senelis Kazimieras, Antano Telšinsko ir Antaninos Spučytės (Telšinskienės) sūnus, buvo baigęs Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklą ir įgijęs ūkvedžio-teisininko profesiją. Po studijų 1936–1938 metais jis tarnavo artileristų kuopoje, Lietuvos kariuomenėje, kuriai vadovavo jo dėdė generolas Vladas Nagevičius. Grįžęs po tarnybos įsidarbino pas dvarininką Salantuose. Čia Kazimieras susipažino su Adele Bertašiūte iš Tūzų kaimo ir netrukus susituokė. Senoji Telšinskienė, kuri neteko sūnaus Jono (sovietų nužudytas Rainių miškelyje 1941 m. naktį iš birželio 24 d. į 25 d.), paprašė sūnaus Kazimiero su šeima grįžti į tėviškę ir čia kurti savo ateitį. Gimtojoje sodyboje Kvietiniuose Kazimieras su Adele susilaukė trijų vaikų: Jono, Kazimiero ir Marijos. A. ir K. Telšinskai ūkininkavo, turėjo didelį sodą. Tik per atsitiktinumą išvengė Sibiro kančių.
„A. Telšinskienė buvo visų artimųjų mylima, labai darbšti, rūpestinga, teisinga, dievobaiminga ir labai tvarkinga, todėl jos namuose nuolat krykštavo anūkų, proanūkų ir proproanūkių balsai. Gal todėl Dievulis skyrė ilgą gyvenimą: ji mirė likus mėnesiui iki 100-ojo gimtadienio“, – su meile apie močiutę pasakojo G. Girgždis.

Negrįžusiems iš tremties
Senoje Viktoro ir Violetos Tamošauskų puoselėjamoje sodyboje šiemet per Žolinę gausiai susirinkę giminės prisiminė savo senelius, prosenelius, įsikūrusius Kvietiniuose daugiau nei prieš 100 metų. Prie Palties tvenkinio jie atidengė suoliuką Barboros ir Antano Tamošauskų atminimui. Suoliuko atidengimo ceremonijoje dalyvavo per 80 giminaičių.
Antanas Tamošauskas, gimęs 1875 m., buvo kilęs iš Rudaičių, kitapus Minijos, žvelgiant iš Kvietinių, o jo žmona Barbora Bimšaitė, dešimčia metų jaunesnė, buvo kvietiniškė. Pasak Tamošauskų giminės genealoginį medį sudariusios Jadvygos Belenavičienės, Antanas ir Barbora 1903 m. susituokė Rudaičiuose, tačiau kada tiksliai šeima apsigyveno Kvietiniuose, nėra užfiksuota. Iš savo mamos pasakojimų J. Belenavičienė sakė girdėjusi, kad Barbora pagimdė dvylika vaikų, tačiau užaugo devyni.
1948 m. gausi Antano ir Barboros Tamošauskų šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. J. Belenavičienė pasakojo, kad Barbora, varoma iš savo namų, kieme suklupo maldai prie švč. Mergelės Marijos koplytėlės, o vienas kareivis pakėlė šautuvą, tačiau kitas neleido nušauti.
Barbora tremties vietos nepasiekė – pakeliui Sibire buvo išlaipinta iš traukinio dėl negalavimo įtarus šiltinę. Pasakojama, kad vaikai Krasnojarske iš vieno vyriškio sužinojo, jog mama, atskirta nuo šeimos, kurį laiką vaikščiojusi duoneliaudama, o atvesta į komendantūrą, kur rusiškai buvo šnekama, kad veš pas vaikus, ji sukniubo ir mirė. Nemokėdama rusų kalbos, Barbora galėjusi pagalvoti, jog ją sušaudys. „Kaip bus, taip bus, kad tik kauleliai Lietuvoj ilsėtųsi“, – sakiusi Barbora, prasidėjus Lietuvoje trėmimams, deja, jos kapo vietos vaikai taip ir nesužinojo. Į Lietuvą 1989 m. parsivežė tik tėvelio Antano, mirusio 1954 m. tremtyje, palaikus.

Melioracija išvarė iš namų
Suoliuku anūkai įamžino ir kvietiniškių Genovaitės ir Rapolo Skuodų atminimą. Albina Valaitienė papasakojo, kad senelis Mykolas Skuodas iš Kvietinių ir Ona Stonkutė iš Gribžinių susituokę susilaukė 20 vaikų, tačiau užaugo 9: „Du sūnūs karo pradžioje išvyko gyventi į Vokietiją. Po 5 metų broliai pasuko į skirtingas šalis: vienas – į Ameriką, o kitas – į Australiją. Kiti vaikai išsibarstė Lietuvos platybėse, tik vyriausias sūnus Rapolas, mano tėvelis, liko gyventi ūkyje Kvietinių kaime.“ Rapolas vedė Genovaitę Šatkutę iš Girininkų kaimo ir susilaukė 3 vaikų, vėliau – 7 anūkų ir 7 proanūkių.
A. Valaitienė ir dabar su nostalgija prisimena senelių ir tėvų sodybą, kurioje gimė ir jos vaikai: „Buvome priversti ją palikti dėl melioracijos. 1971 m. pasistatėme namą Kvietinių gyvenvietėje, bet gyventi būtų buvę geriau tėviškėje.“

Dovana – gyvenimas
„Seneliai Antanas (1867–1945) ir Veronika (1872–1970) Rimeikos Kvietiniuose turėjo 14 hektarų žemės (ta vieta anuomet vadinta Pakasyniu) ir buvo pasistatę namą. Senelė pagimdė 14 vaikų, 9 iš jų užaugo. Sunkus buvo jos gyvenimas: vos vienas vaikas paūgėdavo, išleisdavo pas ūkininkus tarnauti į Klaipėdos kraštą. Daug vargo patyrusi močiutė vis dėlto sulaukė 98 metų“, – pasakojo Feliksas Pareigis. Jo tėvai Aleksandras ir Anelė Kvietiniuose nuomojosi trobelę, vėliau persikėlė į Gerduvėnus. Iš ten būdamas 15 metų Feliksas su tėvais, broliu Povilu ir mamos broliu Albinu buvo ištremtas į Sibirą, tad močiutę beapkabino tik 1958 m. Šalia senelių sodybos pasistatęs namą vyriausiasis A. ir V. Rimeikų sūnus Antanas iš tremties sugrįžusius Feliksą su tėveliu (mama mirė Sibire) kuriam laikui priglaudė po savo stogu.
„Svarbiausias dalykas, ką davė tėvai, seneliai ir proseneliai, – tai pats gyvenimas, – įsitikinusi Vilma Vindžigelskienė, Rimeikų giminės, kurios atminimui pastatytas suoliukas prie Palties, atstovė. – Visada buvo gera atvažiuoti pas dėdę Antaną į jo sodybą. Iš vaikystės likę prisiminimai – didelis dėdės sodas, eglynas, takelis į miškelį.“ Moteris didžiuojasi, kad jos šaknys Kvietiniuose, kad ten turi giminių ir kad Rimeikų žemėje kuriasi dukra Daiva – melioracijos sunaikintų sodybų vietoje gyvenimas tęsiasi.

Ragina balsuoti
Kvietinių bendruomenės centro valdybos pirmininkas G. Girgždis dėkoja visiems, kurie nusprendė įamžinti brangių žmonių atminimą ir savo lėšomis įrengė vardinius suoliukus. „Kai grįžtu vakare iš darbo, matau, kaip ant tų suoliukų sėdi žmonės. Norėdami sutvarkyti Palties tvenkinio erdvę, nusprendėme dalyvauti Savivaldybės skelbiamame dalyvaujamojo biudžeto konkurse „Tavo idėja“. Neseniai paaiškėjo, kad mūsų idėja pateko tarp atrinktų finaliniam balsavimui“, – džiaugėsi G. Girgždis. Jei konkurse laimėtų idėja „Palties tvenkinio rekreacinės zonos sutvarkymas Kvietiniuose“, tvenkinys būtų išvalytas, o aplink įrengti pėsčiųjų takai, lieptai ir kt. „Ar laimėsime, nežinau, viliuosi, todėl skatinu balsuoti už mūsų idėją. Kvietiniams reikalinga poilsio oazė, nes pačioje gyvenvietėje tokios tinkamos vietos nėra. Mamos Kvietiniuose neturi kur važinėtis su vežimėliais, tai būtų tinkama vieta. Kvietiniškių atminimui skirti suoliukai, sutvarkius Palties tvenkinio aplinką, būtų dar labiau lankomi“, – vizija dalijosi G. Girgždis. Jo nuomone, jei tik kvietiniškiai norėtų, dar penki suoliukai galėtų būti pastatyti tęsiant Atsiminimų alėją. „Ūkininkų Grimalių sodyba buvo viena iš pavyzdinių Lietuvoje. Net prezidentas Antanas Smetona važiuodamas į Palangą užsukdavo pažiūrėti, kaip jis tvarkosi“, – sakė G. Girgždis, skatindamas visus, kurie turi gražią istoriją, įamžinti savo giminės atminimą ir pratęsti Atsiminimų alėją.

Laima ŠVEISTRYTĖ
„Bangos“ ir asmeninio archyvo nuotr.