Kvietinių bendruomenės namai atverti ukrainietėms ir jų vaikams

Aktualija Iniciatyvos
23 kovo, 2022
0

Kvietinių bendruomenės centre apsigyvenusios ukrainietės sakė, kad sujaudino kvietiniškių parama, o jiems buityje užtenka visko, ką dabar turi. Bendruomenės pirmininkas G. Girgždis (antras iš kairės) pabėgėlių reikmėmis rūpinasi neskaičiuodamas savo laiko, Gedimino apsilankymo ypač laukia vaikai – užsimezgė šilta bendrystė. Pirmadienį vaikams buvo netikėta, kad juos aplankė ir „Kranto“ pagrindinės mokyklos bibliotekininkė, savanorė Monika Vasylienė (iš dešinės), su kuria jie jau buvo spėję dieną susipažinti mokykloje. Keturių mėnesių Nikita mielai sutiko vakaroti ant Monikos rankų.

Keturmetė Afina saulėtą pirmadienio pavakarę mus šypsodamasi pasitinka ant Kvietinių bendruomenės centro namų laiptų: mama Aleksandra leido išeiti į lauką, pažaisti žaidimų aikštelėje. Afina dar labiau nušvinta, kai iš maišelio ištraukiu aukštakulnes rožines basutes. Jas mažoji aną pirmadienį buvo nusižiūrėjusi Gargždų paramos Ukrainai centre.

Sujaudino batelių istorija
Praėjusį pirmadienį Kvietinių bendruomenės centre apsigyvenusias pabėgėles vežiau į Gargždų paramos Ukrainai centrą, kad galėtų pasirinkti reikiamų rūbų, avalynės, kitų daiktų. Kartu su mumis važiavo ir keturmetė Aleksandros dukrelė Afina. Jos nužiūrėtų moteriškų rožinių aukštakulnių istorija vėliau vystėsi feisbuke, kai aprašiau vaizdą, kaip lentynoje aptikusi akį veriančias naujas lakines rožines moteriškas basutes mažoji jas uoliai ėmė matuotis. Tas vaizdas man pasirodė ilgesingai graudus: karas karu, o kokia gi mergaitė nėra matavusis savo mamos aukštakulnių? Žinoma, Afinos mama Aleksandra rinkosi praktiškesnius rūbus, patogesnę avalynę. Taigi, rožiniai aukštakulniai, triskart didesni nei reikėtų Afinai, liko laukti kitos šeimininkės Paramos centre.
Tačiau šeštadienį Paramos centro jautrios savanorės, feisbuke perskaičiusios mano įrašą apie mergytę ir aukštakulnius, surado tas rožines basutes, o gargždiškė Aurelija dar pasisiūlė nupirkti Afinai ir gražius naujutėlaičius batelius, drabužėlių. Iškilo dilema, kaip įteikti simbolinę basučių dovaną ir kokie yra Afinos drabužių ir batelių dydžiai, kad jų būtų galima nupirkti ir padovanoti?
Tad pirmadienio vakarą susiruošiau aplankyti naujųjų savo kaimo kaimynų – ukrainiečių moterų su vaikais, gyvenančių Kvietinių bendruomenės centre.

Mokykloje įspūdžiai geri
Svetinguose Kvietiniuose su keturmete Afina prisiglaudė ne tik Aleksandra, bet ir Julia, iš karo pragaro išsiveržusi su keturių mėnesiukų sūneliu Nikita bei septynmečiu Kostia, ji taip pat globoja ir savo penkiolikmetį brolį Dimą, o Lesia džiaugiasi, kad dukros Veronika (12 m.) ir Jana (6 m.) vėl pradeda šypsotis ir jau turi naujų draugų mokykloje.
Pirmadienį Kostia, Dima, Jana, Veronika pirmąkart mokykliniu autobusiuku ryte išvažiavo į pamokas. Nuo šiol jie – Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos mokiniai. Jų mamos šypsodamosi sako, kad vaikai grįžo patenkinti. Kiekvienas emocingai kažką malonaus papasakojo apie pirmąją dieną nepažįstamoje mokykloje. Štai Dimą bendraklasiai pavaišino pietumis, o tarpusavyje jie susikalbėjo angliškai, be to, jis susipažino su berniuku, kalbančiu rusiškai. Dima pripažįsta, kad lietuviškai išmokti jam būsią nelengva, tačiau Veronika įsitikinusi priešingai: naują kalbą ji išmoksianti greitai.
Grįžusi iš mokyklos Jana uoliai ėmėsi pirmųjų mokyklos užduotėlių, o Kostiai rūpėjo klausimas, prie kokios jūros vasarą važiuosią atostogauti: Juodosios – šiltos, ar Baltijos – šaltos?

Stengsis tapti savarankiškos
Kartu su Kvietinių bendruomenės centro pirmininku G. Girgždžiu pirmadienio vakarą bendruomenės namuose su naujaisiais gyventojais susėdame prie bendro stalo gardžiuodamiesi kavos ar arbatos puodeliu, skanaudami ledus. Atrodo, lyg būtume jaukiuose namuose, kuriuose nestinga šilumos, vaikų klegesio ir įprastų suaugusiųjų pokalbių apie prabėgusią dieną. Tačiau, kaip bepasisuktų kalba, ji vis tiek neaplenkia patirto karo siaubo. Ukrainietės sako, kad niekada neatleisiančios Putinui, kad turėjo bėgti iš savo namų dėl Rusijos žiaurios agresijos.
Lesia pasakoja, kad su vyru buvo apsišiltinę savo namelį, dar nusipirkę žemės plotelį. „Juk apie geresnę vaikų ateitį galvojome“, – atsidūsta moteris. Julia prisimena, kad labai džiaugėsi, jog kaip tik prieš karą pavyko susitaupyti ir nusipirkti nedidelį butą, patys remontavę, o štai dabar… Naujosios Kvietinių gyventojos norėtų susirasti darbą, bet kaime gyvenant ir be savo transporto tai gerokai apsunkina galimybes. Tad planuoja ieškotis butų nuomos, tapti labiau savarankiškos.
„Esame labai dėkingos Lietuvai už pagalbą, o ypač nuostabiai nuoširdiems, dosniems Kvietinių kaimo žmonėms, rūpestingam bendruomenės pirmininkui Gediminui. Tiesą sakant, tokia nuoširdi parama, dėmesys mus ir maloniai nustebino, ir labai jaudina“, – širdingai sako Julia ir kitos naujosios Kvietinių gyventojos, jau spėjusios dalyvauti ir bendruomenės Kovo 11-osios renginyje. Kartu nešė Lietuvos vėliavą, kartu ją su vaikais iškėlė, kartu su ansambliu „Kveitys“ dainavo.

Siaubas tebelydi sapnuose
Nors Kvietinių bendruomenės centre Lesia, Aleksandra, Julia jau apsiprato, tačiau labiausiai kankina nerimas dėl likusių Ukrainoje artimųjų. Kasdien susiskambina ir kasdien tą akimirką pasidžiaugia, kad namiškiai gyvi ir sveiki, o šie savo ruožtu pasidžiaugia, kad jos Lietuvoje esančios saugios.
Julia evakuavosi iš Nikolajevsko. Ji sako tikriausiai patyrusi Dievo apvaizdą, kai mikroautobuse atsirado būtent trys vietos ir ji su keturių mėnesių ir septynerių metų sūneliais, paaugliu broliu sėdo į jį ir taip prasidėjo kelias paras trukusi pavojinga kelionė į saugesnį gyvenimą. „Mums proga išvykti pasitaikė tik tada, kai tuo metu buvo atidarytas humanitarinis koridorius. Tačiau du autobusiukai, kurie pasuko kitu keliu, pateko į rusų bombardavimą, jie sugrįžo atgal su persigandusiais žmonėmis, o mums pavyko ištrūkti kitu keliu“, – ne be jaudulio skaudžiai išgyventas kelias kelionės paras prisimena Julia. Į klausimą, kaip galima ištverti tokią pavojingą kelionę, Julia tvirtai atsako, kad mamos viską gali, jei nuo baisaus pavojaus reikia apsaugoti savo vaikų gyvybes. „Visą kelionę Nikitą laikiau ant rankų, kelis kartus man pasirodė, kad jis išslydo iš mano glėbio“, – siaubingos dienos dar tebelydi Julią ir sapnuose.

Slėptuvė kenkė plaučiams
Juliai ir sūneliui, kuris yra alergiškas dulkėms, keletą parų nuo bombardavimo teko slėptis dulkiname rūsyje. Tai atsiliepė mažylio sveikatai. Dabar jo plautukai tarsi gergždi, kankina sloga. Pirmadienį Julia, lydima bendruomenės pirmininko G. Girgždžio, lankėsi pas Gargždų medikus.
„Gargždų PSPC medikai mus pasitiko, mažylį apžiūrėjo gydytoja, paskyrė gydymą. Svarbiausia, kad Nikitai nėra plaučių uždegimo“, – paaiškino G. Girgždis, kuris šiomis dienomis nestokoja įvairių rūpesčių dėl pabėgėlių kasdienių reikmių.
Mums vakarojant Kvietinių bendruomenės centre keturių mėnesių Nikita nė karto nepravirko. Atidžiai žvelgdamas mums į akis mažylis keliskart nusišypsojo. Atsisveikiname su viltimi, kad kada nors ne tik jis, bet ir visi Ukrainos vaikai vėl augs saugiuose savo Tėvynės namuose.