Laikas juoktis ir laikas liūdėti
„Į rudenį, Į rudenį / Su gervių virtinėm, su lietumi, / Neliūdina, visai neliūdina, / Tik graudulys kažkoks širdy.“ Iš atminties išplaukusios eilutės geriausiai nusako rudeninę būseną, ramią, lėtą, susikaupusią. Laukia ilgasis savaitgalis prieš didžiąsias rudenio šventes. Atrodytų, jog Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms įvardinti ne visai tiktų žodis „šventės“, vis dėlto sutvarkyti kapus, aplankyti Amžinybėn išėjusius gimines ir draugus – nepaprastai graži tradicija, pakylėjanti tas dienas iki sakralumo. Šiame uždarumo ir skubos laike jos priverčia sustoti ir pagalvoti apie… mirtį.
Turbūt mirties baimė sukūrė ir Helovyną. Juokdamiesi iš mirties žmonės stengiasi tą baimę nugalėti, įveikti ir drąsina save šiurpinančiais vaizdais. Skeletais, krauju, raganiškais veidais, garsų klaikuma siekiama sukelti tikrą siaubą. Pažiūrėsim, kaip tai pavyks padaryti Kultūros centre (išoriškai pastatas jau dabar primena Siaubo namus), ar tikrai bus taip baisu, kaip intriguoja skelbimai. Įdomu tai, kad prašoma eiti grupelėmis ir jokiu būdu neleisti vienų vaikų. Juokimės, svarbiausia nesijuokti ten, kur tam visai ne vieta. Pasikeitusios laidojimo tradicijos kartais jau tampa juoku pro ašaras.
Daugelis pritaria karantino pakoreguotiems papročiams: šarvoti mirusiojo neskubama (per tą laiką giminaičiai iš toliau pasiruošia atvykimui), šermenys tik vieną parą (galvojama apie gyvuosius, jų saugumą), apsieinama ir be gedulingų pietų (jų daugelis nemėgsta). Gal tik artimiausi susirenka dar ir dar pabūti kartu, pasikalbėti, kad lengvesnės būtų laukiančios gedėjimo dienos. Tik vieno negalima atsisakyti – pranešti apie mirtį būtina. Turbūt teko išgyventi situaciją, kai apie mirusį pažįstamą sužinote tik po kurio laiko iš visai pašalinių žmonių ar atsitiktinai nugirsto pokalbio. O tai jau ne ką kita rodo, o būtent žmonių susvetimėjimą. Ar jūs eisite į laidotuves, nuspręsite patys, gal pasimelsite namuose, gal telefono skambučiu išsakysite užuojautos žodžius, bet žinoti reikia. Kitaip kurioziškos situacijos neišvengiamos, tarkim, sutikę velionio artimąjį imsite ir paklausite, kaip gyvena tas, kuris jau senokai miręs ir palaidotas.
Sakoma, jog viską galima pakeisti, išbristi iš nesėkmių, pakilti iš komos, išeiti iš kalėjimo, bet mirtis nieko negrąžina. Todėl lietuviai nuo seno gerbė šią paslaptį ir su ja susijusias tradicijas. Man ir dabar atrodo nepriimtina, kai į laidotuves ar šermenis einama lyg į kasdienį darbą, bet kaip apsirengus, skubom, nežinant kaip elgtis. Kažkas, žiūrėk, raudoną striukę apsivilkęs ar sportinio džemperio gobtuvą užsimaukšlinęs, kažkuri tokiu striuku sijonu, kad ir norėdama neištaiko atsiklaupti, o kur dar nuolat visokiais balsais zirziantys mobilieji telefonai. (Mano gimtinės bažnyčioje, suskambus per mišias telefonui, kunigas dažniausiai prajuokina visus sakydamas: „Atsiliepkit, atsiliepkit, bet pasakykit, kad meldžiamės.“) Apskritai laidotuvių kultūros verta pasimokyti iš senosios kartos, jiems pirmiausia tenka išlydėti savo tėvus, draugus, gimines.
Kai keliaujame po Lietuvą, pirmiausia stabtelim prie iškiliausių objektų – dvarų, bažnyčių. Viename Aukštaitijos miestely susiruošus užsukti į bažnyčią sustabdė laidotuvių procesija ir vietinių moteriškių pokalbis. „Ūt, šiandie jau antrų grabų neša. Kap gyvet, tai užsieny, kap numirt, tai anys visi Lietuvon“, – stebėjosi. Ir iš tikrųjų susikūrę savo gyvenimus svečiose šalyse, ten praleidę savo gyvenimą, palikę namus, vaikus, draugus, būti palaidoti dauguma nori gimtinėje ir gana. Ir plaukia grabais ir urnomis į tą užmirštąją gimtinę, pas mus kapinių plotai jau tokie, kad atrodo, jog mirusiųjų daugiau nei gyvųjų. Galgi ne veltui juokaujama, kad tik lietuvės geriausiai sugeba kapelius prižiūrėti.
O šios srities specialistai vėl primena žmonėms, jog nedera kapų nukrauti gėlių gausuma, nereikia ir žvakių jūros. Dabar, kai daug kalbama apie natūralumą, tvarumą, tai ir tegul puošia kapus tai, kas po savaitės kitos nevirs pūvančių šiukšlių krūvomis. Per šventes lyg ir viskas gražu, bet vėliau… Po kapus skraidžioja plastmasinės gėlės, mėtosi nuo vėjo ir šalčio sudužusios žvakės, parudavusios ir nuvytusios chrizantemos dažniausiai stirkso iki pat pavasario. Vaizdas tikrai anaiptol nešventiškas. Juo labiau, kad tuoj „žiema šalčiu praneš, kad rudenio nėra, o ji jau čia.“
Dalia DAUGĖLIENĖ
