Laimingiausias magistrų senelis
Perskaitę antraštę skaitytojai pagalvos, kad be reikalo senis giriasi. Skaitykite iki galo ir, man atrodo, pakeisite skeptišką nuomonę.
Man jau daugiau nei 75-eri. Gimiau Liūto ženkle ir Tigro metais. Retokas atvejis, kad abi katės būtų viename. O katės mėgsta būti giriamos ir glostomos. Noriu pasidžiaugti, kad dvigubai taip reikalingo dėmesio, nuoširdumo, dėkingumo ir meilės sulaukiu iš savo anūkų.
Tomas – vyriausias dukros sūnus. Nuo gimimo gyvenome kartu. Turiu 7 anūkus, tačiau jam daugiausia teko būti senelių globoje. Vos tik pradėjo sėdėti, Tomas užkariavo senelio pečius. Kai galėjo dainuoti, buvo mokomas dainų. Daugiausia – lietuvių liaudies. Tam turėjo tris „regalijas“, padėtas skirtingose vietose, kad sėdėdamas ant pečių ir dainuodamas jas pasiektų. Tai mušeklis musėms mušti senelio gamybos, medinė 0,6 m liniuotė ir žaislinis žalios spalvos kalavijas. Kai jis jodavo man ant pečių, stabtelėdavom prie veidrodžio, spindėdavo jo akytės, kardas kildavo aukštyn. Aišku, per daugelį metų mušeklis susidėvėjo, kalaviją Tomas išsivežė į savo naujuosius namus, kurie dabar yra Anglijoje. Liko tik liniuotė, kuri tebesaugoma mūsų su Birute namuose.
„Kranto“ mokykloje abiturientai anuomet rugsėjo 1-ąją sugalvojo vieną pirmokų porelę ant pečių įnešti į mokyklą. Tai buvo mūsų Tomas. Dar jis baigė Gargždų muzikos mokyklą, dainavo „Klevelio“ chore. Po vidurinės mokyklos sėkmingai studijavo aukštuosius mokslus: apgynė Coventry universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro diplomus, o pernai dar apgynė magistro (su pagyrimu) diplomą Coventry universitete. Dabar Tomas dirba Birmingeme. Šiemet 75-ojo gimtadienio proga man su močiute padovanojo savaitės kelionę į Angliją. Be minėtų miestų, aplankėme ir Londoną. Kelionė paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau įspūdingiausia buvo tai, kad apsilankėme Coventry universitete, kuriame anūkas apsigynė magistrą. Prie šios aukštosios mokyklos durų Tomas man, seneliui, sveriančiam per 90 kg, pasiūlė… pajodinėti. Nulipęs nuo Tomo pečių, verkiau didžiulėmis džiaugsmo ašaromis. Visi mane ramino, o Tomas pasakė, kad jis labai laimingas, galėdamas seneliui grąžinti dalelę vaikystės skolos.
Nusprendžiau, kad ir ateityje ant žemesnio kaip magistro pečių nesėsiu. Tokiam pasididžiavimui turiu pagrindo, nes ir kiti mano anūkai – moksliukai. Tomo brolis Tadas – Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantas, Linas – to paties universiteto pirmakursis, o Dalia – jau keleri metai Vilniaus universiteto magistrė. Ji sukūrusi šeimą su Kęstu, taip pat magistru. Turbūt ji bus pirmoji anūkė, kuri man suteiks dar ir prosenelio titulą. Kristina Amsterdame treti metai gvildena architektūros magistro žinias. Matas – gimnazistas, o Justė dar tik dešimtokė. Kai ji jodavo ant mano pečių, į klausimą, kas joja, atsakydavo: „Justė lietuvė“.
Taigi, mieli skaitytojai, nuotraukoje jūs matote, kaip prie universiteto Anglijoje joju ant anūko magistro pečių. Lietuvoje, ko gero, pateksiu į rekordų knygą. Nes kažin ar dar koks nors senelis mūsų šalyje turi tokią nuotrauką? Kas galvojate esantys laimingesni, pabandykite man įrodyti.
