Latvija taip pat turi Priekulę!
Šeštadienis buvo graži saulėta diena, vykome į Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“ vyksiantį argentinietiškojo tango spektaklį. Žinoma, neketinome leisti laisvo laiko kavinėse ar vaikštinėdami jaukiomis Liepojos gatvelėmis, tad susiplanavome penkių valandų turą Latvijos Priekulėje ir Virgoje.
Garsios giminės pėdsakai
Liepojos TIC dirbanti maloni moteris atsiuntė SMS žinutę su vietos gidės Ingos Raškovos telefonu. Su ja susitarėme susitikti vidudienį Priekulėje prie Švedų vartų.
Objektas nelankomas, vasarą kartais durys atveriamos turistų grupėms. Viduje – Latvijos vokiečių baronų fon Korff, kryžiuočių ordino riterių genealoginis medis. Kaip atlygį už tarnystę ordinui pirmasis fon Korff gavo leną – paveldimą žemės valdą Kuršo vyskupystėje. Priekulėje giminė gyveno nuo XV a. iki pat 1920 metų žemės reformos. Šešiolika fon Korff kartų vaikščiojo vaizdingo upelio slėnyje, o moterys mėgdavo pasigrožėti vaizdu iš apžvalgos bokšto.
Baronų fon Korff giminė buvo be galo plati – nuo Rusijos Tolimųjų Rytų iki Ispanijos, ir nuo Švedijos iki Juodosios jūros. Bene garsiausias fon Korff giminės atstovas – Rusijos imperijos Mokslų akademijos prezidentas. Ir turtinga giminė. Priekulės baronų Korff dvaro rūmai buvo pastatyti XVIII a. antroje pusėje. 19-ojo amžiaus antrojoje pusėje dvaro rūmai perstatyti pagal Liepojos vyriausiojo architekto Paulo Makso Berči projektą. Tada šalia jo buvo pastatytas ir apžvalgos bokštas.
Iki šiol dvaro rūmuose veikia Priekulės vidurinė mokykla, joje mokosi apie 300 mokinių. Nuo ateinančio rugsėjo mokykla taps pagrindinė. Nėra kam mokytis. Regionai, kaip ir Lietuvoje, nyksta. O šalia dvaro rūmų – puikus sporto kompleksas. Kas galėjo projektuojant žinoti, kad mažus miestelius nusiaubs emigracijos ir pramonės nykimo epidemija.
Kuršo katilo pragaištyje
Nuo kalvelės priešais dvaro rūmus atsiveria vaizdingas slėnis su vieškeliu link Lietuvos, iki Skuodo labai suvargusiu plentu 25 kilometrai. Ten, tolumoje, galite matyti miško juostą. II pasaulinio karo metais čia apkasus rengėsi raudonosios armijos kareiviai. Sovietų daliniai žiedu buvo apsupę daugiau kaip 200 tūkstančių karių turinčią Vokietijos Šiaurės armijų grupę. Nuo šios kalvelės Vermachto kariuomenei rusų kareivėliai buvo kaip ant delno. Daugelis jų žuvo nuo kulkosvaidžių kulkų šliauždami į miške esančią lauko virtuvę atsinešti maisto. Valgė kritusių arklių mėsą, kad kaip nors išgyventų likusias iki karo pabaigos dienas ir naktis.
Baronų fon Korff rūmuose veikė vienas iš Vokietijos Šiaurės armijos grupės štabų. Šioje armijoje kovėsi ir Latvių legiono 19-oji Waffen SS grenadierių divizija, o raudonosios armijos gretose su vokiečiais kovojo 130-asis latvių šaulių korpusas. Kuršo katile susitiko broliai latviai, kovoję skirtingose pusėse. Kai 1945 metų gegužės 8 dieną Ezerėje, prie pat Mažeikių, Vokietijos generolai pasirašė tuomet vadintos jau Kuršo armijų grupės kapituliacijos aktą, Priekulėje susitikę Latvių legiono latviai apsikabinę su broliais raudonaisiais latviais ėjo į rusų štabą pasiduoti. Tai mums papasakojo priekuliškė gidė Inga Raškova, pati apie tai girdėjusi iš senųjų Priekulės gyventojų. Be galo įtaigiai apie tai rašo ir britų autorius Vincentas Huntas savo knygoje „Kruvini miškai“, Kuldygoje susitikęs su Antonu Leščanovu, kovojusiu vokiečių pusėje prieš raudonąjį marą. Už drąsą ir narsą tris kartus Kuršo katile sužeistas vyras buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi – aukščiausiu kariniu Vokietijos apdovanojimu. Jis buvo vienas iš 189 tūkstančių į rusų nelaisvę patekusių Vokietijos pusėje kovojusių kareivių ir karininkų. Kuršas nebuvo paimtas, raudonoji armija į Berlyną ėjo per Šiaulius, palikdama Kuršą apsuptyje. Vykdami iš Skuodo, neprivažiavę Priekulės dešinėje pusėje prie miško matysite memorialinį ansamblį. Priekulės karių kapinėse yra palaidota daugiau nei 23 000 kariškių, – pagal palaidotųjų skaičių tai didžiausios Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės Baltijos šalyse ir vienos didžiausių Europoje. Priekulės operacija buvo vienas aršiausių Kuržemės katilo mūšių. Ji prasidėjo 1944 m. spalį ir truko net penkis mėnesius. Mūšio metu fronto linija Priekulės apylinkes kirto septynis kartus. Pasibaigus karui, nesugriautų namų buvo likę vos devyni, tik tie, kurie turėjo rūsio perdangas.
Aš pats sau svarstau – Mažosios Lietuvos Priekulė ir Kuržemės Priekulė – sesės, kurioms karas buvo negailestingas. Bet jos liko išdidžios ir nenusilenkė.
Česlovas BURBA
