Latvijos simfoninės muzikos meka – koncertų salė „Lielais Dzintars“
Liepoją mūsų Klaipėdos krašto žmonės mėgsta dėl įvairių priežasčių. Čia pigesnis ir kokybiškesnis nei kitur vasaros poilsis prie jūros, visais metų laikais gausu kultūros renginių ir koncertų, sporto aikštynai ir salės, vandens pramogų parkas, SPA. Įdomesnės parduotuvės ir kavinukės. Nėra akropolių (liepojiškiai dėl šito važiuoja į Klaipėdą). Išraiškinga ir prabangi jugendo stiliaus architektūra, medinių namų bokšteliai, mansardos ir verandų karpiniai, na, ir žinoma, garsioji Liepojos koncertų salė „Lielais Dzintars“.
Keturios naujos salės
Mes bent vieną kartą per mėnesį važiuojame į Latvijos simfoninės muzikos meką – koncertų salę „Lielais Dzintars“ („Didysis gintaras“). Septynių aukštų, išskirtinės architektūros gintaro spalvos modernaus dizaino šedevras – vieta, kur vyksta svarbiausios latvių kompozitorių kūrinių premjeros, kur koncertuoja garsiausi Europos atlikėjai ir groja vienas seniausių Europoje – Liepojos simfoninis orkestras ir mokosi jaunieji muzikos talentai.
Per Nepriklausomybės metus Latvijoje pastatytos keturios naujos koncertų salės – Liepojoje, Ventspilyje, Cėsiuose ir Rėzeknėje. Turint omenyje panašų kaip Lietuvos ekonominio išsivystymo lygį, mažesnį nei mūsų šalyje gyventojų skaičių ir minėtų miestų populiacijos apimtis, akivaizdu, kad kaimynai spurtavo ir aplenkė ne tik Baltijos seses, bet kelia susižavėjimą visoje Europoje.
Liepojiškiai viltį pasistatyti savo koncertų salę puoselėjo daugiau kaip šimtmetį. 1881 metais mieste įkurtas simfoninis orkestras yra vieneriais metais senesnis nei Berlyno, o svajonės turėti savo namus neišblėso nei carinės Rusijos, nei tarpukario nepriklausomybės, nei sovietinės okupacijos laikais. 2003 metais pagaliau priimtas politinis sprendimas, surengtas tarptautinis architektūros konkursas, numatytos lėšos, tačiau sutrukdė 2008 metų finansų krizė. Ir nepaisant visko 2013 metais pradėtos komplekso statybos, trukusios dvejus metus ir kainavusios 26 mln. eurų. Dabar čia įsikūręs Liepojos simfoninis orkestras, muzikos, meno ir dizaino mokykla, per metus įvyksta per 230 įvairiausių renginių, o kasdien pastate darbuojasi ir mokosi per 400 žmonių.
Aukšta šalies muzikinė kultūra
Kas lėmė tokią sėkmę, kalbuosi su Timuru Tomsonu (Timurs Tomsons) – Liepojos koncertų salės „Didysis Gintaras“ vadovu.
– Turime seniausią Baltijos šalyse simfoninį orkestrą. Aišku, mes turėjome senąją koncertų salę prie jūros, bet ji sudegė 1930-aisiais, po to simfoninis orkestras repetuodavo ir koncertuodavo įvairiose miesto salėse, bet jos tam nebuvo pritaikytos. Turiu pasakyti, kad Liepojoje labai turtinga profesionalaus meno istorija – turėjome operą ir konservatoriją, kurių šimtmetį šventėme 2022 metais, žinoma – Liepojos simfoninis orkestras su savo 140-ies metų istorija. Taigi, koncertų salė neatsirado tuščioje vietoje. Labiausiai prie to prisidėjo ilgametis Liepojos simfoninio orkestro vadovas Imantas Resnis, jis mokėjo derinti miesto savivaldybės, bendruomenės ir vyriausybės nuomones, galiausiai sprendimą dėl salės statybos priėmė šalies parlamentas. Dabar turbūt tai nebūtų įmanoma. Tada buvo ES pinigų, buvo labai palanki politinė konjunktūra ir didelis visuomenės palaikymas. Nereikia pamiršti mūsų šalies gyventojų aukštos muzikinės kultūros, plataus muzikos mokyklų tinklo visoje šalyje, visame pasaulyje garsių muzikos atlikėjų ir kompozitorių, kurie taip pat darė didelę įtaką visuomenei ir jos sprendimams, – pasakoja T. Tomsonas.
Liepojoje gyvena 67 tūkstančiai gyventojų, Ryga už 200 kilometrų, už 100 kilometrų esantis Ventspilis turi savo koncertų salę. Paklaustas, kaip Liepojos koncertų salė išsilaiko, T. Tomsonas pabrėžia salės universalumo ir valdymo ypatumus:
– Mūsų įdomi valdymo struktūra – „Lielais dzintars“ valdymo kompanija rengia maždaug 30 procentų salės originalių programų, pas mus dar reziduoja dvi valstybinės institucijos – tai Liepojos simfoninis orkestras ir Liepojos muzikos, meno ir dizaino mokykla. Jie nuomoja didžiąją mūsų patalpų dalį. Ir dar turime teatro eksperimentinę sceną, kurioje kartais dirba Liepojos teatras, ir mažąją 100 vietų kamerinę salę, kur vyksta konferencijos, kamerinės muzikos koncertai, korporatyviniai renginiai, pavyzdžiui, ukrainiečių bendruomenė čia minėjo karo savo šalyje metines. Vakarais čia repetuoja jaunimas. Turime restoraną, į kurį galima ateiti ir dienos metu, pasigrožėti vaizdu pro gintarinius pastato langus. Taigi, mūsų pastatas niekada nebūna tuščias. Maždaug 50 procentų reikalingų lėšų užsidirbame patys, o kita dalis – tai valstybės ir miesto savivaldybės dotacijos. Profesionalus menas dotuojamas visoje Europoje.
Akustika vertinama visoje Europoje
Salės „Lielais Dzintars“ vadovas T. Tomsonas didžiuojasi ir Liepojos koncertų salės vaizdo bei garso įrašų ir tiesioginių transliacijų galimybėmis:
– Mes didžiuojamės, kad „Didysis gintaras“ yra ne tik salė. Turime garso įrašų studiją. Čia įrašus daro ne vien Liepojos simfoninis orkestras, mes bendradarbiaujame su Nacionaline garso įrašų kompanija „Skani“, kuri per metus čia įrašo maždaug keturis geriausių Latvijos muzikantų albumus. Ir kas dar yra svarbu – mes čia galime daryti ne vien garso įrašus, bet rengti ir tiesiogines transliacijas, turime vaizdo įrašymo galimybes, ir, pvz., pastaruoju metu transliuoto prancūzų baroko koncerto galėjo klausytis žiūrovai iš 20-ies pasaulio šalių. Tai mums labai svarbu – neatvažiuodami į Liepoją apie mūsų koncertų salę gali sužinoti visos Europos gyventojai.
T. Tomsonas pabrėžia, kad „Didžiojo gintaro“ akustika vertinama visoje Europoje.
– Mūsų salės akustiką projektavo vokiečių firma „Miuler BBM“, kuri įrengė ir Leipcigo Gewanthaus, ten, be kita ko, dirba mūsų dirigentas Andris Nelsons. Tai vieni geriausių akustikos profesionalų Europoje. Kas ypatingo mūsų salėje – tai, žinoma, vokiška kokybė, pas mus viešėjo Berlyno filharmonijos simfoninis orkestras ir jų garso režisierius sakė, kad mūsų salėje puikiai skamba žemi tonai, kurie jam ypač patiko, ir tai turbūt yra mūsų specifika.
Liepojos koncertų salės vadovas T. Tomsonas, beje, buvęs Rygos simfoninio orkestro muzikantas ir Rygos simfonjetos vadovas, paklaustas apie koncertavimo galimybes Lietuvoje, šypsosi: „Jūs praleidote gerą laiką statyti koncertų sales. Bet užtai jūs turite dideles krepšinio arenas.“
Palangoje sąlygos blogos
Ar per 30 metų galėjo atsirasti bent viena koncertų salė Lietuvoje? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sako, jog – taip, tik mūsų šalyje nėra tokios gyvybingos muzikinės tradicijos ir tikro ministro, kuris sukurtų ilgalaikę kultūros strategiją.
„Kas iš to, kad mes turime Palangos koncertų salę. Jūs nusileiskite į orkestrinę. Ten turi dirbti ne muzikantai, o mikologai – visur grybas! Stalaktitai! Mūsų artistai grimuojami ir persirengia koridoriuose. Aš nekalbu apie žiūrovų saugumą – neduok Dieve, gaisras. Ten nėra jokios galimybės evakuotis. Dar vienas dalykas – Lietuvoje savo laiku buvo pristatyta nemažai kultūros namų su neblogos akustikos salėmis. Juos renovuojant visur prikimšta plastiko ir putplasčio – be įgarsinimo – niekaip! Tai tik vienas aspektas. Kitas – pažiūrėkit, tuose kultūros namuose Latvijoje pilna gyvybės. Aš nemažai tuo domėjausi, kai dirbau Šiauliuose. Visuose yra vaikų muzikos kolektyvai. Ir ne šiaip sau dėl kryžiuko popieriuose – jie tarptautinių konkursų dalyviai, laureatai ir nominantai!“ – atkreipia dėmesį T. Ambrozaitis.
„Aišku, visi latviai dainuoja. Jų Dainų šventei 152 metai! Bet mums sako – esam krepšinio šalis. Reikėjo arenų. Na ir kas – vis tiek latviams pralošėm“, – kartėlio neslepia Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis.
Patikėkite, man jokio džiaugsmo rašyti tokias eilutes. Užuot važiavęs į Palangą ar ėjęs į Klaipėdos koncertų salę, aš renkuosi Liepoją. O gal taip ir turi būti? Mūsų prie Baltijos nedaug, gal užteks Liepojos?
Česlovas BURBA
