Lietuva tampa ne tik mūsų motina

Gražus ir prasmingas man tas pasakymas: „Visi mes esame vaikai, kol dar gyvena mūsų motinos“. Šiandieną agresorės Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje ypatingai skaudžiai išryškėjo motinų, vaikų likimai… Kiek daug mes netenkame šiame fronte ir šios netektys tokios beprasmės ir dėl to tokios liūdnos ir skausmingos. Šiurpstu matydama, kas vyksta…
Kiekvieną kartą, kai išleidžiu savo suaugusius vaikus į jų gyvenimus, kad ir po savaitgalinio apsilankymo, skaudžiai žnybteli širdį. Žinau, kad jie turi savo kelią ir negaliu jų jau globoti kaip vaikystėje, bet mintyse sukalbu maldą linkėdama jiems sveikatos, sėkmės ir kad būtų saugūs… ir tik uždarius duris jau ilgiuosi, o kada vėl grįš. Tas nerimas iki šiol buvo „sveikas ir įprastas“, o dabar jis visai kitoks, nes galvoju ne tik apie juos, bet ir apie tuos, kuriems pavojus jau virš galvos arba bauginančiai kvėpuoja į nugarą.

Prieš keletą metų teko dalyvauti Lvovo knygų forume. Su kolegomis buvome pakviesti į knygos fotografijų albumo „Donbasas“ pristatymą, kuriame dalyvavo ne tik leidėjai, bet ir knygos herojai, du vaikinai iš Donbaso. Šioje Ukrainos teritorijoje jau nuo 2014 metų vyksta karas. Kai jaunimas iš salės paklausė, rodos, visai elementaraus klausimo, kas jiems labiausiai patinka Lvove, atsakymas buvo skaudžiai paprastas. Labiausiai jiems patiko, kai vakare apie devintą valandą jie išlipo iš traukinio, mieste degė šviesos ir gatvėse buvo pilna žmonių. Kas mums, saugiai gyvenantiems, atrodo savaime suprantama ir įprasta, jiems tai buvo nugrimzdę į užmarštį, nes kai karas prasidėjo, jie buvo dar visai vaikai, o dabar jaunuoliai. Karas pavogė jų vaikystę ir vis dar grobė jų gražiausias jaunystės dienas ir naktis. Po pristatymo nuėjau jų apkabinti, neturėjau šiems vaikinukams jokių paguodos žodžių, nes nebuvo tinkamų… tik iš rankinės išgraibiusi „Nomedos“ saldainių įdaviau kaip linkėjimą iš Lietuvos. Net neatsimenu, ką kalbėjau po renginio kalbinusiai televizijos reporterei. Tik kolegos vėliau pasakė, kad rodė per žinias ir padėkojo už palaikymą.

Manau, kad nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nepalaikytų ukrainiečių jų kovoje už laisvę ir nepriklausomybę, kuri tęsiasi jau nuo „oranžinės revoliucijos“. Po vasario 24-osios Lietuvą jau pasiekė grupės ukrainiečių vaikų iš karo zonų. Žmonės padeda, kiek gali, matau socialinėje erdvėje tiek nuoširdumo ir atjautos, noro dalintis ir padėti. Gaila, kad negalime „uždengti“ jų dangaus ir padovanoti taikos, kad Lietuvą jie aplankytų ne kaip pabėgėliai, o kaip turistai ar svečiai, kurie nori pažinti mūsų gražiąją Lietuvą.

Rodos, dar taip neseniai ukrainietės mamos saugiai ir ramiai patikėjo savo talentingus ir smalsius vaikus projekto „Etnobook 2018“ vadovams iš Lvovo bibliotekos. Tada į Lietuvą ukrainiečių grupė vyko nežinodama gerai, kokia tai šalis. Lietuvių ir ukrainiečių draugystė užsimezgė nepaisant jokių skirtumų. Jaunimą sujungė kultūra. Klaipėdos ir Skuodo rajonuose nuostabūs jauni žmonės pristatė ukrainiečių dainas, šokius, muziką, demonstravo kitus talentus. Buvo gražu stebėti, kaip gimsta pagarba, tolerancija, draugystė. Kaip jauni ir talentingi jaunuoliai iš Lietuvos ir Ukrainos stebina ir žavi vieni kitus, mokosi, keliauja ir tampa komanda. Vadovai neduos sumeluoti, kiek buvo ašarų ir apkabinimų paskutinį projekto vakarą Lietuvoje. Kiek puikių emocijų išgyventa. Vienas iš ukrainiečių vaikinukų grįžęs namo nepaliaujamai kalbėjo apie Lietuvą, o vėliau grįžo jau su šeima parodyti mūsų šalį. Tuomet supranti draugystės vertę.

Mūsų himnas sugiedotas lietuvių ir ukrainiečių kartu liepos 6 dieną Karpatuose nustebino ir tapo nepamirštama patriotiškumo pamoka. Paaiškinome, kodėl vakare 21 valandą stabdėme autobusą, išsitraukėme vėliavas, karys savanoris užsivilko karišką uniformą ir visi iškilmingai giedojome. Esame maža tauta, išbarstyta po pasaulį, o kad vienybė žydėtų, reikia turėti ją savo širdyse, kad ir kur būtum…

Šiandien karas drasko Ukrainos žemę, o tauta blaškoma po visą pasaulį. Vyrai lieka kariauti, moterys ir vaikai gelbėdamiesi bėga… Mamos išgyvena siaubą dėl savo vaikų. Yra daina, kurioje skamba žodžiai: „Lietuva, Lietuva mūs motina“. Niekur žmogus nesijaučia taip saugiai, kaip šalia mylinčios motinos. Ukraina yra pas mus besiglaudžiančių pabėgėlių Motina. Galima tik nujausti, ką išgyvena šios drąsios Motinos vaikai.

Priglauskime savo vaikus, aplankykime mamas ir tėčius, išmokime dar vieną meilės artimui pamoką. Padėkime prašantiems pagalbos taip, kaip kiekvienas galime, kaip norėtume, kad mums padėtų ištikus nelaimei. Slava Ukraini!