• 20 gegužės, 2022
|

Lietuvių išjaustos karo dainos skambėjo Drevernoje

Drevernos kultūros namuose praėjusį šeštadienį skambėjo Lietuvos etninių regionų  karo dainos, atsiradusios iš skausmo, kančios, ilgesio, jautriai palietė klausytojų širdis. Jas atliko čia susirinkę keturių Žemaitijos folkloro kolektyvų dainininkai. Susirinkusiųjų širdis palietė iš skausmo, kančios, ilgesio atsiradę liaudies kūriniai, kurie asocijuojasi su ukrainiečių kovotojų dalia.

Šeštadienį į lietuvių liaudies karo dainų popietę „Kodėl nedainiouj atraškažė būdami“ Drevernoje rinkosi keturi folkloro kolektyvai: „Alka“ iš Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro (vad. E. Šalkauskienė ir J. Kavaliauskas), Priekulės kultūros centro „Vėlingis“ (vad. Rūta Vildžiūnienė) , vyrų folkloro grupė iš Kretingos (vad. E. Šalkauskienė)  ir Platelių kultūros centro ansamblis „Platele“ (vad. A. ir A Alminai).

Atėjo nemenkas būrelis norinčiųjų padainuoti kartu ar tik pasiklausyti. Dideliai džiaugėmės sulaukę pulkelio Gargždų kultūros centro „Cyrulelio“ dainininkų ir  jų vadovo, seno mūsų bičiulio Vidmanto Radavičiaus.

O kažkas neatėjo, nes sakė, kad šiuo metu karo dainų klausytis nenori. Tad dainuodami visų Lietuvos regionų karo dainas, stengėmės atsakyti, ar liaudiškos karo dainos, atspindinčios tikrus istorinius įvykius ir paliečiančios kiekvieno žmogaus širdį, tikrai yra apie karą?

Jau pirma sudainuota daina apie sūnelį karan išlydinčią motinėlę, gailias tėvo, motulės ašarėles atsakė, kad šios kategorijos dainos atsirado iš didelio skausmo, kančios, ilgesio, suvokimo, kad išlydėtasis jaunas sūnus, brolelis, bernelis, greičiausiai nebegrįš.

Priekuliškių ansamblio vadovė muzikologė Rūta Vildžiūnienė padėjo suvokti šių dainų simboliką, pasikartojančius visų regionų segmentus, tad beveik visas dainas dainavome būriu – jos visos lietuvių išjaustos, patirtos, artimos ir brangios. Moterims labiausiai patiko pirmą kartą viešai pasirodę balsingi Kretingos vyrai – jų jėga, užsidegimas ir noras dainuoti,  kaip liaudyje sakoma, netilpo marškiniuose.

Pertraukėlėse tarp dainų skambėjo lietuvininkų pasakos apie šaunius zelnierius, tautosakos rinkėjo Augusto Schleiherio užrašytas lietuvininko muškitierio  Jono Gerulaičio iš  Puskepalių kiemo netoli Ragainės laiškas savo tėvams.

Džiaugėmės, kad gyvename taikiai ir sąlyginai saugiai, prisiminėme ir užjautėme kariaujančius brolius ukrainiečius. Kalbėjome, kad ir baisiausiame kare žmonės nepamiršta dainos, muzikavimo, ką įrodo ir šiomis dienomis socialiniuose tinkluose plintantys vaizdai. SukrėtėR. Vildžiūnienės  matytas vaizdas: Ukrainos močiutė duoda saują saulėgrąžų rusų kareiviui tardama  „valgyk, kai mirsi , gal iš tavęs išdygs saulėgrąža“.O juk tai sena karo liaudies dainų simbolika –iš žuvusio palaidoto kario išdygsta rožės, rūtos, berželis, ant jo paukšteliu pavirtusi atlekia mergelė, seselė, mergužėlė.

Gražią pavasario popietę susirinkę į draugingą dainuojančiųjų būrį, manau, sukūrėme vilties, kad gėris ir teisybė nugalės! Šią nuoširdžią, pasak etnologo Jono Kavaliausko, turinčią labai šviesią aurą popietę, apvainikavo dreverniškėsAldutėsStasiukėnienės pavasariu kvepianti stintienė, suneštinių pyragų kvapai ir skoniai.O kad galim dainuoti „raškažėj būdami“, tad ir šokį vieną kitą sutrenkėm.

Velijam jums visiems taikos!

Virgina ASNAUSKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių