Lietuvos lyderystė ir įtampa tarptautinėje politikoje

Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politika sulaukia itin daug dėmesio – turbūt daugiausiai per visą nepriklausomybės trisdešimtmetį. Lietuvos vardas itin dažnai minimas užsienio žiniasklaidoje – nuo „New York Times“ iki „Deutche Welle“. Esame situacijoje, kai valstybė ne tik patiria keletą krizių vienu metu, bet ir imasi lyderystės Europos Sąjungoje bei tampa pavyzdžiu gerokai didesnėms pasaulio valstybėms.

Gegužės pabaigoje Aleksandro Lukašenkos režimui priverstinai apgręžus „Ryanair“ lėktuvą, skridusį iš Atėnų į Vilnių, o Lietuvai ėmusis iniciatyvos dėl sankcijų Baltarusijai, „Financial Times“ rašė: „Lietuva savo noru pasirinko būti priešakinėse Europos Sąjungos politinio atsakymo Lukašenkos režimui linijose“. Tų pačių metų pavasarį Lietuva taip pat pasitraukė iš 17+1 bendradarbiavimo su Kinija formato, kuris buvo skirtas Vidurio ir Rytų Europos šalims bei priėmė Kinijos vykdomą Uigūrų genocidą smerkiančią rezoliuciją. Negana to, Lietuva taip pat atidarė savo diplomatinę atstovybę Taivane, tokiu būdu nutraukdama ekonominius bei diplomatinius ryšius su Kinija, kadangi Kinija nepripažįsta Taivano savarankiška valstybe. Įkūrus šią atstovybę tas pats, „Financial Times“ Lietuvą pavadino „viena labiausiai įkvepiančių liberaliosios demokratijos gynėjų“, kuri „nuolat primena Vakarams apie bendradarbiavimo su Rusija bei Kinija pavojų.“

Vertybinė ar pragmatiška užsienio politika? 

Turbūt vertybinė užsienio politika yra tai, dėl ko dabartinė Lietuvos vyriausybė yra labiausiai kritikuojama. Valdančioji dauguma savo ruožtu atkerta, jog užsienio politika visada buvo grįsta vertybėmis – palaikymu nepriklausomybės siekiančioms šalims, pasipriešinimu antidemokratiškiems judėjimams ir pan. Tačiau kritikai dabartinius Lietuvos veiksmus geopolitinėje erdvėje vadina tiesiog neparuoštais ar net nebrandžiais. Teigiama, jog Lietuva galėjo geriau pasiruošti prieš inicijuodama sankcijas Baltarusijai bei neturėtų pradėti diplomatinių karų su Kinija, nes ne tik esame per maži, tai mums tiesiog nenaudinga ekonomiškai.

Tačiau ar tikrai Lietuvos užsienio politika visada buvo grįsta vertybėmis? Ir taip, ir ne. Lietuvos politinė kryptis dažnai buvo vertybiškai pagrįsta – ypač Valdo Adamkaus prezidentavimo dešimtmetį. Pavyzdžiui, 2008 m. rugpjūtį Rusijai pradėjus karinius veiksmus prieš Gruziją, Valdas Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu, Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka bei Latvijos ir Estijos premjerais susitiko Tbilisyje, kad atkreiptų tarptautinės bendruomenės dėmesį bei padėtų sustabdyti Rusijos invaziją.

Tačiau tiek Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metais, tiek ir Socialdemokratų bei Valstiečių ir Žaliųjų valdymo laikotarpiu Lietuvos užsienio politika kiek dažniau keitė kryptį ir išgyvendavo tiek labiau vertybinių, tiek pragmatiškų periodų. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų Dalios Grybauskaitės vizitų 2009 m. buvo būtent į Baltarusiją. Priešingai nei buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus, naujai išrinkta prezidentė siekė atnaujinti, savotiškai „perkrauti“ santykius su Baltarusija. Visgi šis bandymas nebuvo itin sėkmingas, nes tikslas prisijaukinti Lukašenką, ko tuo metu buvo bendrai siekiama Europos Sąjungoje, liko neįgyvendintas.

Galiausiai, parlamentinę daugumą turint konservatoriams, Lietuvos kryptis užsienio politikoje tradiciškai tapo labiau vertybinė. Šiuo metu ji yra itin stipriai išreikšta ir gerokai skiriasi nuo, pavyzdžiui, buvusios Vyriausybės bandymų megzti santykius su Kinija bei žvilgsnio į komunistinį režimą tiesiog, kaip į „svarbiausią prekybos partnerį Azijoje“.

Nebrandi politika ar sektina pozicija?

Sugrįžkime prie svarbiausio klausimo – ar tokia užsienio politika tikrai yra neparuošta ir nebrandi? Čia galime trumpai dar kartą pažvelgti į tai, ką galbūt buvo galima padaryti kitaip. Santykiai su Baltarusija po suklastotų 2020 m. rugpjūčio rinkimų jau buvo įtempti – Lietuvos parlamentas pripažino, kad rinkimai buvo neteisėti bei pradėjo svarstyti sankcijų paketą, o vėliau ir suteikė politinį prieglobstį rinkimus laimėjusiai Sviatlanai Cichanouskajai bei kitiem Baltarusijos opozicijos veikėjams ir aktyvistams.

Visgi žemiausią tašką dvišaliai santykiai pasiekė, kai gegužės pabaigoje buvo prievarta nutupdytas keleivinis „Ryanair“ lėktuvas skridęs į Vilnių, ir Lietuva aktyviai ėmėsi inicijuoti naujas sankcijas Baltarusijai. Maždaug tuo metu – apie birželio vidurį ir pradėjo augti nelegalios migracijos srautai iš Baltarusijos.

Ar buvo galima šioje situacijoje pasielgti kitaip? Viena vertus, Lietuva galėjo reaguoti nuosaikiau – lėktuve buvo keliolikos Europos Sąjungos valstybių piliečiai, tad bet kuri iš jų galėjo imtis iniciatyvos dėl atsako Baltarusijai. Tačiau priverstinis lėltuvo nutupdymas buvo ir grubus įsikišimas į Lietuvos oro erdvės saugumą, kadangi laineris buvo apgręžtas likus vos kelioms minutėms iki jam atsiduriant Lietuvos oro erdvėje. Taigi tokius veiksmus galima vertinti, kaip itin šiurkščią provokaciją, kuria, iš esmės, siekiama parodyti, jog Lietuva niekaip negali apsaugoti ar apginti žmonių, pasirinkusių pasiekti šalį per Baltarusijos teritoriją. Tokia provokacija reikalauja atsako. Jeigu Lietuva jo nebūtų davusi, tai būtų signalas, jog tokie ar panašūs veiksmai gali kartotis.

Provokacijų klausimas taip pat išlieka itin aktualus pasienyje, ypač neseniai vykusių „Zapad“ karinių pratybų fone. Nepaisant to, jog pačios pratybos praėjo be inicidentų, tačiau smulkesnių provokacijų pasienio ruože netrūko. Viena iš žymesnių – tai dvylikos Baltarusijos pasieniečių, stūmusių migrantų grupę į Lietuvą, įžengimas į šalies teritoriją. Ar tokios provokacijos galėtų sukelti vienokius ar kitokius karinius veiksmus? Greičiausiai ne, tačiau Baltarusijai tai – galimybė demonstruoti savo karinę galią ir įžulumą.

Tarptautinis palaikymas

Taigi, nors diskusija dėl Lietuvos užsienio politikos yra reikalinga ir būtina, tačiau kritika dėl pasirinktos krypties nekonstruktyvumo neatlaiko Lietuvai reiškiamo tarptautinio palaikymo, ypač iš svarbiausių sąjungininkų. Pavyzdžiui, rugpjūčio pabaigoje JAV valstybės sekretorius A. Blinkenas paskambino telefonu užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui ir „išreiškė tvirtą JAV politinę paramą Lietuvai siekiant vystyti ekonominius ryšius su Taivanu. (…) „Reiškiame plieninį solidarumą Lietuvai agresyvaus spaudimo akivaizdoje ir didžiuojamės turėdami tokią NATO sąjungininką ir ES partnerę kaip Lietuva“, – teigė A. Blinkenas. Netgi žvelgiant ekonomiškai bendradarbiavimas su Taivanu Lietuvai tampa vis naudingesnis. Lietuva jau tapo 10 pagal populiarumą šalimi apsipirkti el. erdvėje Taivano gyventojams: „Taivano institucijų duomenys rodo, kad septynių didžiųjų šalies salos miestų gyventojai nuo vasario iki birželio pabaigos Lietuvos parduotuvėse atliko apie 112.000 atsiskaitymų kreditinėmis kortelėmis, jų bendra vertė viršija 2,5 mlrd. Taivano naujųjų dolerių (apie 76.000.000 Eur).“ – skelbiama „Verslo žinių“ portale. Tokiu būdu šalis atsidėkoja už tarptautinį palaikymą bei pripažinimą.

Taigi Lietuva pastaruoju metu tampa pavyzdžiu daugeliui valstybių. Tokiu būdu šalis vis labiau atranda save bei įsitvirtina tarptautinėje geopolitinėje erdvėje. Kurį laiką, ypač pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, tai nebuvo savaime suprantama. Įvykus integracijai į NATO bei ES nebuvo iki galo aišku, kokia galėtų būti tolimesnė Lietuvos kryptis. Pastaruoju metu ji – vis aiškesnė.

Augustas KALINAUSKAS