Lietuvos upių turtai – dideli, bet nebranginami
Bėgant metams Lietuvoje žmogaus santykis su upėmis stipriai pasikeitė. Jeigu kadaise upės buvo gerbiamos ir net dievinamos, tai vėliau – pajungtos ūkio veiklai, siekiant išspausti kuo daugiau naudos. Taip įvairiuose šalies kampeliuose atsirado kone 1,5 tūkst. užtvankų, dalį kurių šiandien gamtininkai vadina piktžaizdėmis.
Net ir ilgiausia vien Lietuvoje tekanti Šventosios upė – nebe tokia tyra ir nepaliesta, o – suspausta užtvankų, hidroelektrinių.
Istorijos tyrinėtojai mini, kad Šventosios pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime. Upės pavadinimas randamas XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose, o aplink ją žmonės gyveno nuo seno.
Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ rašė:
Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja,
Ėgi srove teškena upelė Šventoja.
Šventa upė neišvengė žmogaus piktadarybių
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Simas Aštrauskas sutinka, kad ekosistemos atžvilgiu Šventosios upę galima vadinti viena turtingiausių Lietuvos upių, nes per skirtingus šalies rajonus vingiuojanti upė savo aukštupyje jungia daugybę ežerų, o per visą savo ilgį kerta įvairaus tipo augavietes, vietomis išplatėja, vietomis susiaurėja, teka miškais, pievomis, derlingais ir smėlingais dirvožemiais.
Tačiau Šventoji neišvengė įvairaus laikmečio išbandymų. Dalį gamtos turtų upės ekosistema prarado dėl žmogaus piktadarybių – taršos, užtvankų, kanalo į Nevėžį projekto. „Sovietmečiu niekas per daug nekreipė dėmesio į pramonės taršą ir įtaką gamtai, nors kai kur ji buvo labai akivaizdi. Niekas neviešino informacijos ir nekvietė diskusijai. Tad galima tik nuspėti, kad kiekvienas miestas ar miestelis, pro kurį teka Šventoji, savo laiku joje paliko savo įspaudą“, – dėsto S. Aštrauskas.
Paprašytas palyginti šiandienos ekologinę upės būklę su vyravusia praėjusiame amžiuje, ekologas mano, kad šiuo metu padėtis yra geresnė. „Turbūt dar yra nemažai žmonių, prisimenančių, kaip upėse gyventojai skalbdavo skalbinius, kilimus, prausdavosi, prie upių plaudavo automobilius. Pavyzdžiui, Anykščiuose, dar palyginti neseniai, buvo pasiektas 98 proc. prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų prisijungusių namų ūkių rodiklis, jau nekalbant apie nuotekų valymo įrenginių naudojimą. Visi šie pavyzdžiai padeda suvokti, kaip viskas pasikeitė ir patiems padaryti išvadą“, – kalba S. Aštrauskas.
Bet tuo pačiu pašnekovas pripažįsta, kad yra sričių, kur proveržis vis dar menkas. Pasak S. Aštrausko, didelė dalis Šventosios upės yra išlikusi natūrali ir didžiausia problema jos ekosistemai yra užtvankos, kurios kaip stovėjo, taip ir stovi. Todėl labai reikia visuomenės diskusijų ir ekspertų žodžio, kaip būtų galima spręsti užtvankų problemą. Juk metų metais egzistavusią nuotekų problemą pavyko sėkmingai išspręsti – gyvenviečių nuotekų surinkimo sistemų plėtros projektai ir parama gyventojams, įsirengiantiems nuotekų valymo įrenginius, buvo efektyvūs ir turėjo naudą upės ekosistemai.
Užtvankos varžo ne tik Šventosios tėkmę, bet ir potencialą
Didelę naudągamtai galėtų turėti ir užtvankų šalinimo projektai, kurie Europoje pastaraisiais metais smarkiai populiarėja. Šie projektai atveria upes migruojančioms žuvims ir kitiems gyvūnams. O juk kadaise Šventojoje neršdavo didingieji eršketai, savų migracijos kelių nepamiršta ir lašišos, šlakiai, unguriai.
Užtvankos žuvis atkerta nuo nerštaviečių, taip pat sulėtina tėkmę, o vagą nukloja nešmenys, dugnas ima dumblėti, krantai – pelkėti. Nyksta buveinės ir skursta biologinė įvairovė.
O kalbant apie Šventąją, šios upės potencialas yra gerokai didesnis negu dabartiniai jos turtai. Žuvininkystės tarnyba į ją nuolat leidžia aštriašnipių eršketų jauniklių, kurie, tyrimų duomenimis, Kuršių marias pasiekia vidutiniškai po 40 parų.
Tačiau laikas, kada subrendę eršketai turėtų sugrįžti į upę – labai ilgas, maždaug 15–18 metų. Kita vertus, Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjas Valdas Gečys savo knygoje „Žmonės ir Žuvys“ pabrėžia, kad „nors dvi ar kelios sugrįžusios subrendusios eršketų patelės (ir keli subrendę patinai) išnerštų ir padovanotų kelis milijonus ikrelių, toks kiekis pranoktų visų šalių keliolikos metų pastangas kartu sudėjus ir reikštų, kad aštriašnipiai eršketai vėl taptų Baltijos jūros ir Lietuvos upių gyventojais“.
Tad Šventoji turi potencialą tapti išskirtine viso Baltijos šalių regiono upe. V. Gečio kolega AndrejPilinkovskij priduria, kad pagrindinės eršketų populiacijos nykimo priežastys buvo nekontroliuojama verslinė žūklė, vandens kokybės pablogėjimas, užtvankų statyba ant „neršto upių“, upių hidrologiniai ir hidromorfologiniai pokyčiai ir nerštaviečių sunaikinimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Tad kadaise klestėjusias, bet išnykusias rūšis tyrinėjantiems mokslininkams yra akivaizdi neigiama užtvankų įtaka, atkertanti žuvis nuo nerštaviečių bei sukelianti vandens lygio svyravimus ir maistinių medžiagų pokyčius.
Užtvanka Anykščiuose – labiau kenkia negu duoda naudos
Šiuo metu Šventosios upėje iš viso yra 4 užtvankos: Kavarsko, Anykščių, Užpalių, Antalieptės. 3 iš jų yra hidroelektrinės: Kavarsko ir Antalieptės. Paprastiems žmonėms būtų sudėtinga atsakyti, kurios iš jų upei pakenkė labiausiai, tad atsakymų ieško mokslininkai – pernai Aplinkos ministerijos užsakymu parengta „Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studija“ leidžia suprasti, kurios iš užtvankų visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai. Tyrėjai nustatė, jog Anykščių užtvanka ant Šventosios patenka tarp dešimties didžiausią žalą gamtai darančių ir mažiausią socioekonominę vertę turinčių hidrotechnikos statinių ar jų liekanų.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus specialistai irgi yra pastebėję, kad turbūt didžiausią Šventosios upės ruožą migruojančioms žuvims blokuoja Anykščių užtvanka, kuri dėl neefektyvaus žuvitakio yra rimta kliūtis. O Užpalių ir Antalieptės užtvankos labiau riboja ežero žuvų migraciją tarp ežerų. Šventosios pavyzdys rodo, kad visos užtvankos keičia upę, ją suskaidydamos ir jos ruožus paversdamos labiau ežerų ekosistemomis nei upės.
S. Aštrauskas su kolegomis pastebi, kad mėginant atitaisyti gamtai padarytą žalą žuvivaisos programomis anksčiau išnykusios rūšys taip greitai neatsikuria. Nors Šventosios upė žuvinama kiekvienais metais, rezultatai, tikėtina, pasimatys tik tolimoje ateityje.
Ekologas priduria, kad nemaža Šventosios upės dalis patenka į „Natura 2000“ teritoriją ir joje yra saugomos lašišų, upinių nėgių, kirtiklių ir kitų rūšių buveinės. Dėl šio statuso ir jo ribojimų upėje sudaromos sąlygos saugomoms rūšims išlikti.
