Likimas iš Vilimiškės dvaro jaunystėje atvedė į Vėžaičius
Ilgus metus Danutei Perkūnienei kirbėjo, ką galėtų reikšti mamos žodžiai „važiuok į mūsų dvarą“. Palangos dvare Vilimiškėje gimusi Danutė tik po mamos mirties ėmė narplioti sovietmečiu nutylėtos šeimos istorijos gijas. Apsigyvenusi Vėžaičiuose ji net nenujautė, kad po kelių dešimtmečių likimas lems įsikurti buvusio Volmerių dvaro ūkvedžio name.
Rainių kankinio lemtis
„Mano prosenelis Pranciškus Telšinskas dirbo Renių dvare Gargžduose ūkvedžiu. Jis vedė kambarinę Prancišką Nagevičiūtę, kuri pagimdė tris vaikus. Vienas iš jų – mano senelis Antanas. Jis irgi turėjo tris vaikus. Abu sūnūs baigė Kretingoje žemės ūkio mokyklą ir buvo išsiųsti dirbti į dvarus: Kazimieras – į Salantų dvarą, o mano tėvelis Jonas – į Tiškevičių dvarą šalia Palangos ūkvedžiu, – neskubėdama pasakojo 85-erių D. Perkūnienė. – Patys rūmai buvo Palangoje, o dvaru vadinta palivarko sodyba, – Vilimiškės kaime. Ten ir gimiau, ten mano visa vaikystė.“ Viename name gyveno ūkvedys, raštininkas ir arklininkas. Toliau buvo dar trys namai – juos vadino „metininkais“. Čia gyveno atvažiavusieji dirbti bent metus. Vieni pasilikdavo, kiti išvažiuodavo, bet visada buvo daug vaikų, todėl Danutė labai norėjo į „metininkus“.
Gyvenimas prie pat Klaipėdos krašto sienos reiškė sudėtingesnį judėjimą – norint atvažiuoti į Vilimiškę, reikėjo turėti Palangos valsčiaus leidimą. Kartą 1940 m. Danutės tėvelis buvusiam dvaro ūkvedžiui padėjo slapčia per sieną arkliais pervežti jam atseikėtus kaip pensiją grūdus. Deja, kelionė buvo nesėkminga. Okupavusiems Lietuvą rusams prijaučiantis žmogus iš Palangos valsčiaus vežime po brezentu tarp grūdų atrado ir pasislėpusį buvusį ūkvedį. Įskųstą Danutės tėvelį, kuris garsiai reiškė ir savo nuomonę apie rinkimus į Liaudies Seimą, t. y. ragino nebalsuoti, 1941 m. sausio 10 d. suėmė rusų kareiviai. Iš pradžių jis kalėjo Kretingos, paskui Telšių kalėjime. Gegužės 24 d. buvo nuteistas 5 metams lagerio. „Tėvelis buvo politinis kalinys. Iki Rainių žudynių jo niekur nebeišvežė ir birželio 25 d. sušaudė su kitais Rainių kankiniais“, – apie tragediją pasakojo Danutė. Jos mama, kai Danutei buvo 8-eri, o broliui – 10 metų, ištekėjo antrą kartą. Antroje santuokoje gimė dar trys vaikai.
Per karą – triskart iš namų
„Gerai atsimenu karą, kaip teko namus užleisti vokiečiams, o mes išsikraustėme į kitą kaimą. Kraustėmės per karą kokius tris kartus. Kai tik būdavo galimybė, grįždavome vėl į Vilimiškę. Po vokiečių atradome viską taip, kaip palikę, antrą kartą irgi, o trečią kartą po rusų kareivių apsigyvenimo net lovos buvo sukapotos ir sukūrentos žiemą“, – prisiminimais dalijosi daug sukrėtimų patyrusi D. Perkūnienė. Tas, kuris įskundė jos tėvelį 1940 m., „pasistengė“ ir per karą. Žiemą, kai šeima buvo apsigyvenusi panašiai už 4 kilometrų nuo Vilimiškės, netoli Girkalių, į namus atjojo trys rusų kareiviai su automatais. „Pastatė mamą prie staktos, įrėmė pistoletą į krūtinę ir liepė atiduoti šautuvą. Klykiau, rėkiau, o mama per sniegus brido 4 kilometrus, kareiviai – iš paskos. Mama tėčio medžioklinį šautuvą buvo suvyniojusi į audeklą ir įmetusi į dvaro avietyną. Iškasė iš po sniego ir atidavė kareiviams. Jie nusivylė, kad medžioklinis, bet šautuvą vis tiek pasiėmė“, – pasakojo Danutė. Ji prisiminė ir kitą nutikimą, kai rusų kareiviai visus žmones varė iš namų laukan ir liepė šokti, naktį iškėlę ilgai šviečiančias lempas. Kažkas iš rusų turėjęs armoniką. Nepaklusti „linksmintis“ nebuvo galima.
„Atėjus rusams buvo įkurtas tarybinis ūkis, o iki pat nepriklausomybės atkūrimo tik pavadinimai keitėsi: Kretingos tarybinis ūkis, paskui prijungė prie Vydmantų ir tapo Vydmantų tarybiniu ūkiu“, – pasakojo moteris. Medinis dvaras vis dar buvo prižiūrimas. Priešais namą buvusi apvali klomba. Visos ten gyvenusios moterys prisodinusios gėlių ir pasidalijusios priežiūrą. Danutė prisimena ilgus molinius tvartus, dvi dideles klėtis, kalvę, dirbtuves, įrankinę darbo įrankiams susidėti. Sako, tų statinių nebėra. Likęs „metininkų“ namas, kuriame ir dabar gyvena šeimos, ir varganas dvaro namas. Kartais Danutė, pajutusi nostalgiją gimtinei, kurioje prabėgo 25-eri gyvenimo metai, paprašo, kad vaikai nuvežtų į Vilimiškę, kur iš jos pažįstamų žmonių likę tik vieni.
Mamos žodis šventas
Kai paaugo, Danutė pradėjo eiti į mokyklą Palangoje. Lauko keliukais klumpėti, purvini Vilimiškės vaikai brido į mokyklą apie 3 kilometrus. Tuo metu buvo išsipildžiusi Danutės svajonė – jau gyveno „metininkuose“, nes atsikrausčius kitam ūkvedžiui turėjo užleisti jam savo namus.
Danutė nestojo nei į pionierius, nei į komjaunuolius. Mamos šventas žodis „nemėgink“, juk rusai tėvą nužudė, nė karto jos neprivertė suabejoti savo apsisprendimu. Gavusi popieriaus lapą ir paliepta rašyti prašymą priimti į komjaunimą viena pati palikta klasėje taip ir neparašė nė vieno žodžio. Danutės valią įvertino net kai kurie pedagogai – viena mokytoja, sutikta einant namo, mergaitei pasakė, kad mokytojai ją gerbia.
Vasaromis su drauge, kalvio dukra, dirbdamos ūkyje abi nutarė, kad baigusios 7 klases stos į Klaipėdos technikumą ir mokysis agronomijos. Deja, dokumentų nepriėmė – nebuvo komjaunuolės. Tada nusprendė Kretingoje mokytis buhalterijos. Kadangi ūkyje buhalterių netrūko, ūkio direktorius siuntimo nedavė. Vis dėlto užsispyrusios mergaitės rankų nenuleido – išvažiavo siuntimo į rajono centrą. Jei ne pažįstamas žmogus, atsitiktinai sutiktas, vėl būtų grįžusios nieko nepešusios. Kai baigė buhalteriją, pasirinkti darbo vietos nebuvo galima. „Pamenu, manęs paklausė, ar moku joti. Atsakiau, kad moku. Tada pasiūlė darbą Kretingos rajone Kalniškiuose, kuriuos galėjau pasiekti tik jodama arkliu. Namiškiai neišleido, todėl ketverius metus dirbau ūkyje lauko brigadoje. Visą gyvenimą taip dirbti nenorėjau“, – prisipažino Danutė.
Kaip ir buvo svajojusi, nusprendė stoti į Klaipėdos technikumą mokytis neakivaizdžiai. Šį kartą pavyko. Baigusi agronomijos mokslus gavo paskyrimą į Vėžaičius. 1965 m. mamos palaiminta ir palydėta žodžiais „važiuok į mūsų dvarą“, Danutė atvažiavo į Vėžaičius. Ji niekada nesigailėjo atkakliai siekusi tikslo, nes tiek dirvožemio tyrinėjimai, tiek laukų tręšimo planų sudarymas, vėliau – bandymų technikės darbas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vėžaičių filiale, po to – eksperimentinio ūkio agronomės-apželdintojos veikla jai patiko. Nepriklausomybės metais Danutei vėl pravertė buhalterijos mokslai – dirbo kasininke Vėžaičių komunaliniame ūkyje.
Priesakas užminė mįslę
Iš pradžių jauna specialistė buvo apgyvendinta Samališkėje, po poros metų Vėžaičiuose pastačius daugiabutį, apsigyveno jame. Mama, atvažiavusi aplankyti Danutės, pasakodavo, koks Vėžaičiuose buvęs gražus dvaro sodas nuo pat baltųjų vartų, parkas, gėlynai, kiek ji su vyru, Danutės tėčiu, yra čia vaikščiojusi. Dukra mamos klausė, ko jie čia atvažiuodavo, bet atsakymo neišgirdo. Tačiau žodžiai „važiuok į mūsų dvarą“ Danutei nedavė ramybės. Mirus mamai tų žodžių prasmės pasiteiravo tetos – jauniausios mamos sesers. „Mano mama ir jos seserys buvo Jašinskaitės. Buvusį grafų Volmerių dvarą iš varžytinių apie 1936 m. nupirko Kostas Jašinskis, kilęs iš Gribžinių. Mano senelis iš mamos pusės buvo Petras Jašinskis. Pamažu sužinojau, kad K. Jašinskis ir jo palikuonys yra mamos giminės“, – praskleidusi šeimos istorijos šydą džiaugėsi Danutė. Atkūrus Nepriklausomybę K. Jašinskio anūkai atgavo dvarą su visomis žemėmis.
Su drauge darbo reikalais kartą nuvažiavusi į Vilnių, kitą dieną Danutė žadėjo skirti medžiagos apie šeimos šaknis paieškoms archyvuose. Likimas klostėsi palankiai: ji susipažino su buvusio dvaro savininko K. Jašinskio anūku ir stengėsi įžvelgti jo panašumą į mamos brolį. Grįždama namo Danutė iš kartu važiavusios draugės sužinojo, kad dvaro paveldėtojai nori parduoti buvusį ūkvedžio namą.
„Kaip žaibas trenkė ta žinia. Su vaikais jau buvome nutarę, kad reikia didesnio būsto. Pamaniau, kad tame name tilpsime visi. Vienas sūnus buvo vedęs. Vaikai vos sužinoję nuėjo apsižiūrėti namo, ir sutarėme pirkti“, – pasakojo Danutė.
Kartu prikėlė gyvenimui
1926 m. statytas jėgerio (dokumentuose – ūkvedžio) namas, keičiantis savininkams, o vėliau nuomininkams (jo pirmame aukšte prieš Nepriklausomybės atkūrimą veikė Vėžaičių eksperimentinio ūkio dispečerinė), buvo gerokai nugyventas. Prieš 22 metus įsigyti istorinį pastatą (kultūros paveldo objektą) Danutės neatbaidė ir tai, kad viena jo pusė visai netiko gyventi – stogą buvo užgriuvęs medis. Prikelti namą gyvenimui reikėjo ir nemenkų pastangų, ir lėšų. Mamai padėjo vaikai: vienas sūnus ir dukra išvažiavo į užsienį uždirbti pinigų.
Raudonų plytų namas išoriškai iš esmės liko nepakitęs po remonto. Danutė stengėsi išsaugoti kuo daugiau namo autentikos – rado meistrą, kuris padarė arkinius langus, kokie ir buvo buvusio dvaro šio namo langai, senas sijas pavyko nušveisti, o išpuvusias grindis ir laiptus pakeitė. Dukra Rita, išvažiavusi uždarbiauti į Austriją, taip joje ir liko, tačiau vasaras leidžia Vėžaičiuose kartu su mama. Iš Anglijos grįžęs sūnus gyvena su mama tame pačiame name. „Man čia labai gera. Taip gerai jaučiuosi kaip gyvendama Vilimiškėje“, – atsisveikindama šypsojosi D. Perkūnienė, gyvenanti ten, kur atvedė jos mamos giminės šaknys.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
