Likimo kirčių neišvengusi 102 metų jakiškė gyvena be pykčio
„Viskas praėjo“, – atsiduso 102 metų jakiškė Stasė ŽIUŽNIENĖ, paprašyta papasakoti apie savo ilgo gyvenimo neeilinius įvykius. Ilgaamžė dar kartą nustebino tvirtumu: ne namuose laukė korespondentų, o pokalbio pati atvyko į redakciją. Tiesa, lydima dukros, bet savarankiška. Stasei teko patirti Antrojo pasaulinio karo baisumus, savo akimis matyti Ablingos tragediją, o pokariu patekus sovietinio režimo akiratin kalėjime kęsti fizines ir dvasines kančias. Partizanams drabužius siuvusiai merginai, kaip politinei kalinei, buvo skirta bausmę atlikti Mordovijos lageryje. Po aštuonerių metų, kai grįžo į Lietuvą, gyvenimą teko pradėti iš naujo.
Su tėveliu į Klaipėdą
Iš Plungės rajono Mižuikų kaimo kilusi S. Žiužnienė gimė 1920 m. vasario 24 d. Nors senolė daug ką prisimena, tačiau kalbėdama apie praeitį nedaugžodžiauja: „Šeimoje augome penkiese: du broliai ir trys seserys. Tėvelis buvo batsiuvys, klumpes dirbo, vežė į turgų Gargžduose, Klaipėdoje parduoti, o mama mus, vaikus, augino: reikėjo apmegzti, apausti, apsiūti.“ Senelį jakiškė vadina menininku, nes drožinėdavęs rūpintojėlius. Išmaitinti penkis vaikus tėvams nebuvo lengva. Vaiko atmintyje įstrigo vaizdas, kaip tėvelis į Klaipėdos duonos kombinatą vežimu veždavo parduoti malkas. „Gyvenom miške. Eigulys duodavo prisikirsti medžių. Pradės saulė tekėti, ir važiuojam su tėveliu į Klaipėdą. Pasodindavo mane ant šiaudų maišo ir pririšdavo prie jo, kad iš vežimo nuo malkų nenukrisčiau. Man labai patiko po Klaipėdą pasižvalgyti“, – šypsojosi ilgaamžė. Klaipėdoje tėvelis nupirkdavo skanios duonos, razinų, nes saldainių nebuvo. Razinų tiek atsivalgė vaikystėje, kad dabar nė į jų pusę nežiūri…
„Baigiau 4 skyrius Mižuikuose, mokytis patiko, tik pinigų nebuvo. 16-os metų išėjau mokytis siūti pas vieną, paskui pas kitą siuvėją Endriejave. Išmokau“, – šyptelėjo S. Žiužnienė, parėmusi rankomis galvą.
Kalėjime mušė žiauriai
Siuvėjos tuo metu eidavo ten, kur pakviesdavo siūti. Tokia buvo ir Stasės savarankiško gyvenimo pradžia. 1941 m. birželį jai pasitaikė siūti Ablingoje. Jaunimas šeštadieniais rinkdavosi į šokius, sekmadienį eidavo į bažnyčią. Nepraleido S. Žiužnienė ir pernai Ablingoje aukotų šv. Mišių, minint 80-ąsias šio kaimo tragedijos metines. Tada senolė minėjimo dalyviams papasakojo, ką prieš 80 metų birželio 23 d. matė savo akimis. Ne kartą savęs klausė, kodėl likimas jos pasigailėjo: kodėl bėgant iš Ablingos kulkos kaip bitės skriejo pro šalį, kodėl vokiečiai jos neuždarė su kitais gyventojais ir nesudegino. „Kai nutilo žmonių klyksmai, grįžau į Ablingą. Prūde karvė buvo pririšta, namai degė, o dauboj sušaudyti žmonės…“ – atsiduso S. Žiužnienė.
Praėjus 7 metams, Stasei buvo lemta patirti ne tik dvasinių, bet ir fizinių kančių. Pagauta siuvanti pas kaimyną kailinius partizanams 28 metų mergina buvo išvežta tardyti į NKVD būstinę Klaipėdoje. „7 mėnesius kalėjime atkentėjau. Mušė be sąžinės. Kai dės į galvą su tais gelžiais… Į galvą ir į širdį daugiausia taikė. Mušė, kol nuvirsi. Kai nuvirsi, išmes į pirtį. Pils šaltą vandenį, kol atsitekėsi. Klaipėdoj baisiai buvo. Mušdavo tol, kol ką nors žmonės išduodavo, – lyg nusmelkta anuometės baimės pasakojo S. Žiužnienė. – Kai primuštas kojom nebepaeisi, atiduos sargybiniui, o tas vilks į apačią.“ Pasak šimtametės, Klaipėdoje NKVD tardė ir nepilnamečius, partizanus iš Gargždų, iš Kretingos, tačiau net dabar ji nemini nė vienos pavardės. Su vienu partizanu Stasę tardydami suvedė akistaton, bet abu išsigynė, kad yra nepažįstami.
8 metai lageryje
Po to, ką enkavedistų tardoma Stasė patyrė Klaipėdoje, Mordovijos moterų lageris jai nebebuvo baisus. „Lageryje buvo labai daug ukrainiečių. Niekas mūsų nebemušė, kariškiams siuvome uniformas, reikėjo vykdyti normas. Vienos padarė, o jei kuri nepadarė, pasidalindavome, kad visoms būtų vienodai. Kiek maisto davė, tiek užteko. Žuvies į sriubą įmesdavo, kopūsto lapą, baltos sriubos išvirdavo“, – lygindama savo gyvenimo patirtis pasakojo buvusi politinė kalinė. Nors karceryje kalinės gaudavo tik 300 g duonos ir vandens, Stasė rizikuodavo į jį pakliūti, o pakliuvusi nieko nekaltino.
Lageryje specialios aprangos kalinės neturėjo, rengėsi tuo, ką atsiųsdavo iš namų, iš senų apklotų, kai juos keisdavo naujais, leisdavo pasisiūti paltą. Stasė negalėdavo atsisakyti, kai kokia senutė paprašydavo pasiūti kojines ir parnešti į baraką. „Subadysiu iš kokių skiaučių ir nešu, o prie vartų ir pagauna, atima, o mane – į karcerį. Kartą padėjau tokiai ruselei. Nutvėrė sargyba jos siuvinį pas mane. Jei būčiau sakiusi, kad siuvinys jos, būtų gavusi 25 metus. Išbuvau septynias paras karceryje“, – pasakojo senolė, prisimenanti ir moters, kurią išgelbėjo, dėkingumą.
Ilgaamžė įsitikino, kad varge žmogus vienas kitam yra geresnis nei laisvėje, kur kiekvienas apie save ir turtą galvoja. Lageryje moterys gyveno draugiškai, gavusios siuntinį pasidalindavo, kartu šventė Kalėdas ir Velykas. „Kūčioms iš namų atsiųsdavo kalėdaičių, išsivirdavom miltinės košės, kisieliaus. Melsdavomės, giedodavom Kalėdų giesmes, apie Šiluvos Mariją giesmę išmokė šiluviškė. Ukrainietės irgi meldėsi, viena kitai nemaišėm“, – lėtai, kaip lėtai tekėjo laikas toli nuo namų, pasakojo S. Žiužnienė. „Nebuvo bėdos“, – pasakodama apie savo gyvenimo skaudžią lemtį ne sykį pakartojo pašnekovė. Jos požiūris ne dejuoti, o ieškoti išeičių ir sunkiausiose situacijose, matyt, ir lėmė jos dvasinę stiprybę, leidusią įveikti likimo kirčius ir sulaukti tokio garbingo amžiaus.
Susipažino laidotuvėse
Po 8 metų Mordovijos lageryje, 1955 m., kalinėms atsivėrė vartai į laisvę. Tiesa, pirmiausia toms, kurios neturėjo nuobaudų. Parašiusi prašymą Stasė nesijautė rami, juk kiek kartų bausta karceriu. Vis dėlto iš Maskvos gavo leidimą važiuoti namo, tad traukiniu grįžo į Klaipėdą. O čia vargai norint prisiregistruoti ir partinių valdininkių užgauliojimai, kad tokie žmonės kaip Stasė yra netinkami. Bet visais laikais ir visur yra gerų žmonių – Stasę šiaip ne taip priregistravo. Vėliau susipažino su būsimu vyru Antanu, pasistatė Jakuose namą ir liko čia visą gyvenimą. „Susipažinom laidotuvėse. Parvežė palaidoti žmoną iš Rusijos į Klaipėdą. Per laidotuves misliju, vargše, vargše, kaip tu begausi žmoną…“ – vėl nusikėlė į praeitį senolė. Antano seserys atkakliai ėmė vieną kitam piršti Stasę ir savo brolį. Iš Kėdainių krašto kilęs Antanas irgi buvo politinis kalinys, į Lietuvą iš Sibiro sugrįžęs po 25 metų. „Vargo žmonės. Gerai, kai toks tokį sutinka. Jei vienas milijonierius, kitas vargšas, bus blogai“, – dėstė S. Žiužnienė.
Siuvo visą gyvenimą
Iš lagerio grįžusi Stasė ėmėsi amato, kurio išmoko jaunystėje Endriejave – vėl siuvo namuose, į kuriuos buvo kviečiama ir kuriuose šeimininkai turėjo siuvimo mašiną. Nebuvo drabužio, kurio Stasė nesugebėtų pasiūti. „Neužmigdavau, kol nesugalvodavau, kaip koks drabužis pasiūtas. Nusižiūrėdavau kur nors ir sukdavau galvą. Visos moterys norėjo rengtis kuo naujoviškiau“, – sakė klienčių norus supratusi siuvėja. Joms neleido sakyti, kas siuvo, nes siūles apmėtydavo ne mašina, o rankomis. Jai pačiai atrodė, kad taip negražiai, o moterys siuviniais buvusios patenkintos.
Vis dėlto ramiai dirbti Stasei trukdė raginimas susirasti „valdišką“ darbą, nes kitaip bus blogai – vėl atsidurs toli nuo namų. Kai Jakuose atidarė siuvyklą, kuri priklausė Gargždų buitiniam kombinatui, jakiškė įsidarbino. Keitėsi medžiagos, siūlai, siuvimo mašinos, drabužių modeliai… Siuvėja, iki pat 100 metų be akinių sugebėjusi įverti siūlą į adatą, sukirpti medžiagą ir dabar dar gali, tik kad visos siuvamosios jau sugedusios, o naujos, nors dukra Laima siūlo nupirkti, nebenorinti. Iš mamos siūti išmoko ir dukra, bet pasirinko buhalteriją. „Prisimenu, kaip norėjau tokių drabužių, kaip kitų vaikų, kai ėjau į Jakų mokyklą, vėliau – į Klaipėdos. O mama pasiūdavo man viską, net mokyklinę uniformą“, – šypsojosi kartu su mama gyvenanti Laima.
Savyje nenešioja nuoskaudų
S. Žiužnienė visą gyvenimą mėgo dainuoti ir giedoti, daug ką yra išmokiusi Žemaičių Kalvarijos kalnus. Viena pati ir dabar pagieda. Būdama garbaus amžiaus jakiškė kartu su buvusiais rajono tremtiniais yra važiavusi į Ariogaloje kasmet vykstančius tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovų dalyvių sąskrydžius, dalyvavo ir Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus atidaryme, o pernai – Ablingos tragedijos minėjimo renginyje. Visur ją globoja dukra Laima. Praėjusią savaitę būtent ji mamą atvežė ir į „Bangos“ redakciją.
Guvi, neprarandanti humoro jausmo, sveikata nesiskundžianti ir, kaip pati sako, daktarams neįkyrinti šimtmetį perkopusi ir į trečius kito šimtmečio metus kopianti senolė sakė, kad daug kas klausia, kaip ji nugyveno tokį amžių. „Bet juk gyveni žmogus, ir viskas. Geriausia, kad esi nuoširdus, draugiškas, lengviau gyventi pačiam ir tam, su kuriuo gyveni“, – atsidūsėjo gyvenimo išmintimi dalydamasi senolė. Visą gyvenimą, pasak dukros, mama į žmones žvelgia atlaidžiai, nepyksta, nenešioja širdyje nuoskaudų, nekaltina, tik tarsteli: „Ką padarysi, kad jis toks.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
