Lvivo apskrities vaikų biblioteka: šviesdami esame nepalaužiami

Lvivo apskrities vaikų bibliotekos nuotr.: Lvivo apskrities vaikų bibliotekos direktorė L. Luhanova (kairėje): „Bibliotekoje nuolat piname maskuojančius tinklus, taip padedame frontui“.

Pokalbis su Ukrainos bibliotekininkų asociacijos pirmininko pavaduotoja Lvivo apskrities vaikų bibliotekos direktore Larysa LUHANOVA, žinoma, vyko nuotoliniu būdu. Dalykiškai, o tuo pačiu ir nuoširdžiai kalbėjomės tarsi būtume pažįstamos šimtą metų. Larysa – itin patyrusi bibliotekininkystės profesionalė, gebanti konstruktyviai reaguoti į nepaprastosios padėties situaciją, kuri ištiko biblioteką prasidėjus karui. Larysa – labai inteligentiška ir širdinga, pokalbio metu Lietuvai ji pagarbiai dėkojo už nuolatinę paramą, priartinančią Ukrainos pergalę prieš agresorę Rusiją.

Įkūrė informacinį centrą
– Kaip Lvivo apskrities vaikų biblioteka perorganizavo savo darbą karo metu?
Biblioteka karo metu dirba trimis kryptimis: kaip įprasta biblioteka, kaip psichologinės pagalbos centras ir kaip savanorių centras.
Lvive pirmieji mūsų pabėgėliai iš regionų, karo zonos, dar tik lipo iš traukinių, autobusų, o bibliotekoje jau buvome perorganizavę darbą. Ant pastato iš karto atsirado stendas, kad bibliotekoje įkurtas psichologinės pagalbos informacinis centras. Žmonės, kurie dėl karo buvo priversti palikti savo namus, čia, bibliotekoje, rasdavo išsamią informaciją, kur galima apsigyventi, gauti maisto, kaip susitvarkyti reikiamus dokumentus ir kt. Bibliotekoje buvo atidarytas vaikų kambarys, kur pabėgėliai kelioms valandoms galėjo palikti vaikus, juk jiems reikėjo tvarkytis svarbius, priverstinio persikėlimo reikalus.
– Su kokiomis problemomis susidūrėte bibliotekos informacijos centre?
Pirmiausia išryškėjo tokia netikėta situacija: deja, žmonės iš Rytų Ukrainos dažniausiai nemokėjo ukrainietiškai. Mes, vyresnieji, rusiškai dar kalbame, tačiau jaunesnieji kolegos – jau ne. Nors rusai ir sako, kad esame viena tauta, tačiau taip nėra. Mes turime savo kalbą, savo kultūrą, savo valstybę.
Bibliotekoje sugebėjome prisitaikyti, kai ką pakeisti, kad galėtume bendrauti, padėti vargstantiems pabėgėliams. Kartais būdavo nesaugu, pasitaikydavo, kad žmonės, patyrę karo žiaurumą, būdavo net psichiškai nestabilūs.
Labai gerai, kad bibliotekoje dirba psichologė, šią pareigybę turėjome jau ir iki karo. Psichologė mus išmokė, kaip reikia elgtis stresinėse, neeilinėse situacijose, kaip reikia raminti žmones, kaip su jais kalbėtis.

Misija – padėti karo pažeistiems
– Kaip apibūdintumėte karo pabėgėlių būsenas, kaip patys susidorojote su psichologiniais iššūkiais?
Daug žmonių į Lvivą suplūdo iš Charkivo, Donecko, Luchansko, kurie patyrę bombardavimus, ne vieną dieną gyvenę slėptuvėse, neturėję maisto, drabužių, pinigų. Jie buvo labai jautrūs, pažeidžiami. Ypač vaikai, kurie gyveno košmare ir sapnuodavo košmarus.
Bibliotekos užsiėmimuose, vos išgirdę kokį didesnį garsą, jie persigandę krisdavo ant grindų. Tai matydami patys verkdavome. Tad štai psichologė mus išmokė, kaip įveikti tokį jaudulį, kaip suimti save į rankas. Tai nereiškia, kad lieki abejingas, ne. Širdis plyšta iš skausmo, bet jau žinai, kaip padėti kitam žmogui. Štai tokia mūsų misija.
Į Lvivą pirmosiomis karo savaitėmis suplūdo apie 200 000 pabėgėlių. Daugelis vėliau išvyko į Lenkiją, Lietuvą, kitas šalis. Tačiau mieste liko apie 100 000 žmonių, iš kurių 70 000 vaikai.
Taigi mums iškilo svarbiausia užduotis adaptuoti karo siaubą išgyvenusius vaikus. Tokio siaubo pamiršti neįmanoma, tačiau būtina išmokyti, kaip gyventi po to, ką esi kraupaus patyręs, kaip susidoroti su depresija. Ypač tai aktualu paaugliams, kuriems neigiama patirtis gali padaryti įtaką ateičiai, prikaustyti prie priklausomybių. Labai svarbu, kad gyvenime jie nepalūžtų.
Lvive pabėgėliams, kurie neturi kur gyventi, yra įsteigtos laikinos prieglaudos vietos, lenkai pastatė modulinius namelius. Mes, bibliotekos darbuotojos, keletą kartų per savaitę ten važiuojame, užsiimame su vaikais.
– Kaip vyksta vaikų, iš pabėgėlių šeimų, mokymosi procesas?
Kai kurie tėvai, kurie atvyko į Lvivą iš Rytų Ukrainos, matyt, išsigandę ukrainiečių kalbos, neleido savo vaikų į Lvivo mokyklas. Tad reikėjo organizuoti mokinių mokymąsi nuotoliu tose mokyklose, kuriose jie mokėsi anksčiau. Kadangi ne visi turėjo kompiuterius, tai pakvietėme naudotis bibliotekos technologijų resursais. Mūsų biblioteka turi stiprią moderniųjų technologijų bazę: 60 stacionarių kompiuterių, daug planšečių. Tad vaikai skaitykloje gali mokytis nuotoliu. Vaikai, kurie mokėsi muzikos mokyklose, taip pas mus lavinasi toliau: yra pianinas.

Pravertė projektų patirtis
– Ar turite galimybę pritaikyti bibliotekos tarptautinių projektų patirtį?
Biblioteka, veikdama kartu su tarptautinėmis organizacijomis, kurios dirba su karo pažeistaisiais, organizavome tarptautinius projektus. Vienas svarbiausių – „Ukrainos vaikai“. Seminaruose mokėmės kritinio mąstymo, streso valdymo metodų, atsparumo propagandai. Tai mums labai padėjo organizuojant veiklas mūsų jauniesiems bibliotekos lankytojams.
Dabar 6 kartus per savaitę vyksta įvairūs užsiėmimai: pokalbiai, skaitytojų susitikimai, ypač populiarios kūrybinės dirbtuvės. Pastebėjome, kad labai gerą apsiraminimo efektą intuityviai duoda būtent kokia nors veikla rankomis. Štai anksčiau galvojau, kad mano rankos skirtos tik vadovavimui (juokiasi – aut. pastaba). Nieko panašaus! Dabar aš nuolat darau karolius! Kūrybinėse dirbtuvėse sukurtus darbelius parduodame labdaros mugėse: lėšos pervedamos mūsų narsiai kovojančiai kariuomenei. Į susitikimus su skaitytojais pakviečiame kariškių: vaikai labai mėgsta tokius susitikimus, jiems tai yra realios pilietiškumo pamokos. Kai jie frontui pina maskuojančius tinklus, būtinai prideda ir laiškelį kareiviams linkėdami sveikatos ir sėkmės. Kariškiams tai didelė moralinė paspirtis, o vaikai labai tiki Ukrainos pergale.
Vertiname tarptautinių projektų patirtį su Lietuva, su Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešąja biblioteka, ypač buvome sužavėti projekto iniciatorės Dianos Ciparienės patirtimi ir entuziazmu. Ir už šio susitikimo, pokalbio organizavimą, pagalbą verčiant taip pat padėka.
Biblioteka vystome projektą su Lenkijoje gyvenančia Ukrainos diaspora, tai jau ketvirta karta, kuri dažniausiai ir ukrainietiškai nebemoka. Bet štai mano pavaduotoja ten važiavo į projekto partnerių susitikimą, tai vaikai irgi darė įvairius dirbinukus, juos pardavė labdaros mugėje, o pinigus skyrė Ukrainos armijai. Istorinė tėvynė jiems tebėra svarbi. Tai jaudina.

Svarbi savanorystė
– Kokios dar veiklos bibliotekoje skatina pilietiškumą?
Bibliotekoje puoselėjame savanorystę. Nuo kovo mėnesio piname maskuojančius tinklus frontui. Ateina padėti studentai, pensininkai, vaikų pabėgėlių tėvai, kurie nedirba. Iš pradžių, kol nesupratome, kokiais mastais tų tinklų reikia, nešėme iš namų viską, ką turėjome tamsiai žalios spalvos. Aš net savo naują šaliką sukarpiau. Vėliau suvokėme, jog mums reikia pastovių tiekėjų. Radome karinę gamyklą, ji mums nuolat teikia didžiulius maišus atraižų. Tad žaliavos dabar turime.
Ukrainoje pagal karo padėties įstatymus, jeigu įstaiga neturi slėptuvės, kuri būtų už 100 m, ji negali dirbti. Mūsų biblioteka yra senoviniame pastate, tad yra rūsiai, kuriuose dar prieš karą buvo įsteigtos kūrybinės laboratorijos. Dabar šios patalpos yra pritaikytos slėptuvei, čia slėpdamiesi taip pat mezgame tinklus. Turime viską, kad išsilaikytume dvi paras. Ačiū Dievui, dar tiek nereikėjo. Daugiausia 3–4 valandas ten esame praleidę, jei pranešamas oro pavojus.

Dirba visą savaitę
– Ar karas atsiliepė skaitytojų skaičiui Jūsų bibliotekoje?
Pradžioje, kai karas prasidėjo, skaitytojų sumažėjo. Esame Lenkijos pasienyje, tad daug žmonių iš karto evakavosi. Paradoksas: vienu metu turėjome daugiau skaitytojų pabėgėlių nei vietinių vaikų. Tačiau pamažu Lvivo gyventojams pradėjus vėl grįžti padėtis stabilizavosi.
Dirbdami su jaunaisiais skaitytojais, rekomenduodami jiems knygas, atkreipiame dėmesį, kad jos būtų biblioterapinio pobūdžio. Turime pakankamai gerų resursų. Anksčiau esame dalyvavę Bilo Geitso finansuojamuose projektuose apie biblioterapijos vertę. Dabar karo metu šie mokymai mums labai praverčia.
– Kaip karo metu pasikeitė Jūsų bibliotekos dienotvarkė?
Be abejonės, pasikeitė net mūsų bibliotekos darbo laikas. Dabar dirbame visą savaitę be išeiginių dienų, slenkančiu grafiku nuo 9 iki 19 val. Ukrainoje dabar dažnai nėra elektros, vandens. Keletą dienų pastaruoju metu ir mūsų biblioteka buvo be šviesos. Tačiau mums pasisekė, kad esame Lvivo centre, šalia apskrities administracijos. Tad elektros tiekimas nutrūksta retai, turime ir dujas, kol kas nešąlame. Bet esame pasiruošę visiems atvejams: rėmėjų dėka turime generatorius, kroviklius, žibintuvėlius ir kt. Dirbame ir tada, jei nėra elektros: abonemente skaitytojams išduotas knygas įrašome į korteles ranka. Aišku, mūsų jaunieji kolegos, pripratę prie elektroninio būdo, iš pradžių labai stebėjosi: argi ir taip įmanoma?

Kuria naujas strategijas
– Kokia yra kitų Ukrainos bibliotekų padėtis?
Mes iš tiesų nežinome tikslių skaičių, kiek bibliotekų Ukrainoje yra išlikę. Apie 100 sugriauta visiškai, apie 250 apgriautos. Rugsėjo 30-ąją Ukrainoje švenčiame Bibliotekininkų dieną. Anksčiau tą dieną nedirbdavome, važiuodavome į ekskursijas, eidavome į koncertus. Žinoma, šiemet, prisidėdami prie pergalės, savo profesinę dieną dirbome ir tos dienos uždarbį pervedėme kariuomenei. Yra labai patriotiškai nusiteikusių bibliotekininkų. Štai kaip pavyzdys yra Luhansko bibliotekos direktorė, kuri dar 2014 m. okupavus rusams miestą, pasiėmė bibliotekos antspaudą, įstatus ir nuo nulio įkūrė biblioteką kitame Ukrainos mieste.
Kai kurie mūsų kolegos taip pat realiai patyrė karo tragizmą, liko be namų, artimųjų. Mes labai stengiamės tiek morališkai, tiek finansiškai padėti, yra įkurtas specialus fondas nukentėjusiems bibliotekininkams. Nuolatos fondui ieškome rėmėjų, patys pervedame asmeninių lėšų. Yra surinka apie 500 000 grivinų: bibliotekininkai prašo lėšų elementariems dalykams: reikia langų, drabužių, ypač stinga maisto produktų.
– Kuriate ateities planus?
Esme tvirti, Ukraina, be abejonės, laimės. Mes jau dabar kuriame modernios ateities bibliotekos viziją taikos metams. Mums reikės bibliobusų, mes komplektuojame naujus knygų fondus sugriautoms bibliotekoms, visų pirma – sunaikintai Mariupolio vaikų bibliotekai. Esame įsitikinę, kad šviesi, skaitanti tauta – nepalaužiama.