Lyderystės beieškant: ES (ne)sėkmių istorija ir (ne)išmoktos pamokos
Neseniai Vilniuje viešėjęs Suomijos premjeras pasakė : “sakyčiau, kartais per daug kalbame apie gynybą. Labai svarbus ir atsparumas, o tai yra visos visuomenės mąstymas, kaip ji yra pasirengusi gintis ir rūpintis savo saugumu. Tai reiškia gerą bendradarbiavimą tarp viešojo ir privataus sektorių, tarp vietos valdžių ir nacionalinės valdžios. Pagaliau tai net ir švietimo klausimas. Saugumo modelis turi būti visapusiškas”.
Visapusiškas saugumo modelis yra ne tik nacionaliniai klausimai, bet ir vieninga Europos gynybos bei sprendimų priėmimo sistema bei jos atsparumas politinėms, ekonominėms ir saugumo krizėms. Visada buvau beatodairiškas šalininkas, tikintis, kad Europos Sąjunga buvo ir yra pagrindinė sėkmės dedamoji Lietuvai, bet, nepaisant to, turime pripažinti, kad ne viskas gerai mūsų bendrijoje. Europos Sąjunga yra unikali organizacija, o taip pat ir sėkmės pavyzdys įprastomis aplinkybėmis, bet to negalima pasakyti apie krizės laikotarpius.
Valstybių narių savanaudiški nuomonių skirtumai, „eurokratijos“ lėtas reagavimas ir bendros užsienio ir saugumo politikos mechanizmo nebuvimas pastarąjį dešimtmetį jau ne kartą trukdė ES užkirsti kelią ir valdyti krizes, kilusias tiek jos viduje, tiek už jos ribų.
Politinės sistemos atsparumas krizėms paaiškėja būtent krizės metu. Negalime teigti, kad ES šį egzaminą išlaikė pakankamai gerai. ES nesėkmės ypač akivaizdžios, kai kalbama apie krizes jos artimiausioje kaimynystėje (kalbu ne tik apie Ukrainą, bet prisiminkime etninius konfliktus Balkanuose per Jugoslavijos krizę, pabėgėlių krizę ir t.t.). ES buvo lygiai taip pat lėta ir neveiksminga per euro zonos krizę.
Pamokos, kurias jau seniai turėjome išmokti ir keisti visą sistemą, buvo gautos per pandemiją. Pandemijos metu ES prasidėjo “kaukių karai“, eksporto draudimai, sienų uždarymas ir vakcinų nacionalizmas. Kiekviena valstybė galvojo apie save. Matėme, kad ES aparate krizės metu veikia sudėtinga eurokratija ir lėtasis sprendimų priėmimo mechanizmas, turintis rimtų pasekmių.
Po pandemijos Europa jau įžengė į visiškai naują geopolitinį etapą. Akivaizdu, kad po prezidentinių rinkimų JAV keičiasi NATO gynybinė architektūros koncepcija, o JAV jau nebebus tas saugumo užnaugaris, kuriuo gali kliautis ES. Iš JAV aiški žinia buvo ne kartą iškomunikuota – Europa pati turi galvoti apie savo gynybą. Ir kad situacija nesikeis, rodo ir tas faktas, jog pirmą kartą istorijoje JAV išlaidos palūkanų mokėjimui viršija gynybos išlaidas….
Ar Europa yra pasirengusi savarankiškai gynybai? Ar bent jau ruošiasi? Kol kas tik skaičiuojami pinigai ir skelbiami procentai, kiek kiekviena valstybė skirs lėšų gynybai. Nėra ES bendrų gynybinių pajėgų, yra atskirų ES valstybių narių gynybos pajėgos. Didžiausia problema apie kurią, deja, mažai kas kalba, – nesvarstoma bendra gynybos strategija. Ir šioje situacijoje ar nekyla jums abejonių ir baimės, kad jeigu staiga aties valanda X, tai vėl kiekviena valstybė narė galvos pirmiausia apie save ir ES paskęs giliuose svarstymuose? O juk tokioje situacijoje tiek laiko, kiek truko bendras susikalibravimas pandemijos metu, niekas neturės.
Kalbėdami apie vieningos ES gynybos klausimus, turime išspręsti jau apnuogintas problemas, pripažįstant, kad ES turi rimtų problemų formuojant politiką klausimais, kuriuose reikia greitai priimti sprendimus, stokojama koordinuotų veiksmų problemoms spręsti. Kalbėdami apie bendrus ES gynybos klausimus, turime pritaikyti tą pačią patirtį, kuri buvo ES pritaikyta 2021 m. pradžioje, kai Vidaus rinkos komisaro iniciatyva buvo pradėti vakcinų grupės pirkimai, kas leido europiečiams, kaip didžiausiems klientams, gauti kritinę masę vakcinų. Antra, tai padėjo mobilizuoti atitinkamus gamybos pajėgumus Europos mastu. Bendri veiksmai Europos lygmeniu ir viršvalstybinių institucijų ar mechanizmų mobilizavimas buvo tada veiksmingi ir įtikinami.
Pandemija parodė, kad europiečiai yra linkę vengti rizikos, todėl derybos užtruko ilgiau nei JAV, Jungtinės Karalystės ir Izraelio vyriausybių derybos. Prisiminkime, kad europiečiai atsisakė taikyti vadinamąją skubos tvarka išduodamą leidimą prekiauti Covid-19 vakcinomis. Jie ilgai nagrinėjo mokslinius duomenis ir taikė sąlyginį leidimą prekiauti.
Kodėl apie tai tiek daug kalbu? Todėl, kad lygiai su tokiais pat barjerais mes susiduriame, kai kalbame apie Europos gynybos pramonę. Dabar ES kalbama tik apie pinigus gynybai, o kur ir kaip juos leisime niekas negalvoja ir galų gale išaiškės, kad turime lėšas, bet neturime ką įsigyti. Pripažinkime, kad ES gynybos pramonė ilgus metus buvo neprioritetinė. Ištisus dešimtmečius šiai šakai nebuvo skiriamas dėmesys ir resursai. Nebuvo investuojama į naujausių technologijų diegimą šiame gamybos sektoriuje. Jau vakar ES turėjo nusibrėžti bendras gynybos kryptis ir investuoti į prototipus, naujausių gynybos priemonių gamybą ir jų vystymą. Ar mes suvokiame, kad Europoje nėra nei vienos modernios didelės dronų gamyklos, kurioje kasdien būtų gaminama po keletą tūkstančių moderniausių dronų, jie būtų modifikuojami, atleipiant naujausius gynybos poreikius.
Drįsčiau teigti, kad ES gynybos pramonė iki šiol buvo paremta praėjusio karo ginkluotės tradicijomis. Mes iki šiol neperėmėme Ukrainos pamokų, o karas vyksta jau daugiau nei treji metai. Sunku kalbėti apie karą, bet nagrinėti klaidas ir praktikas reikia, kad pasirengtumedienai X ir nedarytume tų pačių klaidų. Tiek ES, tiek Lietuvos mastu esame visiškoje nežinioje – pramonė nežino poreikių, o gynybos pajėgos nežino gamybos pajėgumų ir galimybių. Turime turėti aiškią strategiją ir matymą tiek ES, tiek Lietuvos mastu – kiek ir ko penkerių metų bėgyje planuojame įsigyti, tada ir pramonė visiškai kitaip planuos savo pajėgumus ir investicijas, galvos apie moderniausią gamybą ir naujausių technologijų pritaikymą.
Deja, tenka pripažinti, kad didžiausiu trukdžiu ir toliau išlieka biurokratija. Mes iki šiol neturime vieningų ES ginkluotės specifikacijų, bendrų leidimų ir pan.. Niekas nekalba apie integruotą bendrą ES gynybos pramonę. Neseniai Lietuvoje viešėję Norvegijos pareigūnai pripažino, kad net jiems nusileidžia rankos, kai kalbame apie ES biurokratus. Kiekvienoje ES valstybėje jie tiems patiems ginklams turi gauti atskiras licencijas, ir procesas užtrunka 2 metus, leidimų pervežti ginkluotę išdavimas trunka 6 mėn….
Suomijos premjeras drąsiai teigia, kad jo šalis nebijo karo, nes yra jam pasirengusi. Deja, bet Europa nėra pasirengusi. Ir pasirengimą reikia pradėti ne nuo pinigų skaičiavimo ir kalbų apie ES gynybinę galią, o nuo bendros strategijos, poreikių identifikavimo ir jų pristatymo gamybininkams, nuo investicijų į naujausias technologijas ir pagaliau minimalizuoti biurokratiją bei maksimaliai unifikuoti ES gynybos pramonę, sukurti integruotą ES gynybos poreikius atliepiančią gamybą ir ES lygiu pasirengti lygiaverčiam atsakui. Bet tam reikalinga labai rimta ir kryptinga lyderystė. Kas bus tas, kuris paims šią vėliavą?
Robertas DARGIS
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas
nuotrauka www.Ve.lt
