Mano žemė, kam noriu, tam parduodu
Lietuvos piliečių protus vis labiau įsiūbuoja „patriotinė“ mintis – neleisti užsieniečiams pirkti lietuvių žemės. Kadangi baigiasi šį sandorį draudžiantis terminas, renkami parašai referendumui, reikalausiančiam pratęsti draudimą. Nors žiniasklaida kol kas ne itin eskaluoja šią opią problemą, aistros kaista ir, ko gero, tuoj ims virti. Gal tapsiu draudimo šalininkų priešu, tačiau atvirai sakau, jog ramiausiai parduočiau savo žemę turtingam ir brangiai mokančiam užsieniečiui, jei tik jis ją pirktų.
Kodėl taip bjauriai pasielgčiau? Todėl, kad tas draudimo įstatymas, nors dar tebegaliojantis, neveikia. Toli nekeliaukime – stambiosios užsieniečių įmonės mūsų rajone stovi ant nuosavos žemės. Nusipirko, nors įstatymas draudė. To dar negana – viena iš jų turi įsigijusi tiek žemės, kad dar tris įmones gali pasistatyti. Taigi, nepaisant įstatymų, žemė parduodama. Be to, tos įmonės nieko blogo bent iki šiol nepadarė – įsikurdamos skyrė dideles pinigų sumas rajono labui, į šalies biudžetą moka mokesčius, jose dirba ir neblogai uždirba mūsų piliečiai, be to, įmonės nuolat skiria lėšų renginiams, labdarai, šventėms, infrastruktūrai.
Nežinau, kas suskaičiavo, kiek dar tos laisvos žemelės Lietuvoje yra likę. Na, tokios, kuria užsieniečiai susidomėtų. Valstybė turbūt nepardavinės, o jei panorės tai padaryti, jokie įstatymai nesulaikys. O gyventojai? Taigi, aš parduočiau savo tris hektarus, tik kas juos, penkiuose sklypeliuose išmėtytus, pirks. Jokios vilties. Nebent viso kaimo trihektariai susitartų. Tik greičiau jau saulė vakaruose patekės, nei toks susitarimas įvyks. Taigi – trihektarių žemėms jokio pavojaus atsidurti užsieniečių rankose nėra.
Baiminamasi, jog užsieniečiai miškus išpirks. Ką ten beišpirks, jei patys juos baigiame iškirsti ir tiems patiems užsieniečiams parduoti. Jei kirstų užsieniečiai, gal bent sunkiai triūsiantiems juose darbininkams daugiau mokėtų.
Turime savininkų ar jų palikuonių susigrąžintų dirvonuojančių žemių.
Tas, ko gero, pirktų, gražiai išdirbtų, ką nors augintų. Dabar Lietuvos keliais važiuojantys užsieniečiai aikčioja, matydami apleistus žemės plotus, jie niekaip nesupranta, kaip galima taip nepagarbiai ir nerūpestingai elgtis su savo turtu. Mes galime ir galėsime, svarbu savo rankose žemę, tegul usnimis ir balandomis, o kai kur jau ir krūmais užžėlusią išlaikyti.
Taigi, Jūs kaip norit, o aš, jei kas nors pasiūlys pasirašyti į referendumo organizavimo lapą, nesirašysiu ir už referendumo tekstą nebalsuosiu. Aš laisvas pilietis, o privati nuosavybė – šventas dalykas. Kas ir kokiais įstatymais gali uždrausti man su savo turtu daryti, kaip man naudingiau.
