Mes nusipelnėme ne gailesčio, o pagarbos
Neseniai dalyvavau LRT projekte, kuris buvo pristatytas kaip informacinė, jautri laida apie žmonių įvairovę. Aš atėjau su atvira, jautria širdimi – pasakoti apie savo gyvenimą su achondroplazija. Deja, vietoj nuoširdumo teko patirti pažeminimą – trys komikai nusprendė pasijuokti iš mano išvaizdos.
Noriu pasakyti labai aiškiai: tai, kas įvyko, buvo patyčios. Tai nebuvo „humoras“, nebuvo „netyčia“ – tai buvo išankstinis požiūris, kad žmogus, turintis genetinį skirtumą, gali būti paverstas pramoga. Ir tai nėra gerai. Tai – žalinga.
Tarp visų laidų dalyvių buvome ir mes – žemo ūgio žmonės, turintys achondroplaziją. Ir visgi kyla natūralus, bet labai sunkus klausimas: kodėl būtent iš mūsų buvo juokiamasi? Kodėl iš visų – būtent mūsų diagnozė buvo paversta pramoginiu turiniu? Kuo mes nusikaltome, kad tapome šio projekto „išimtimi“ – ne informaciniu, o komediniu segmentu?
Ar mūsų gyvenimai, mūsų kūnai, mūsų tėvų kova mažiau svarbūs nei kitų? Kodėl mūsų orumas liko už kadro?
Turiu achondroplaziją – genetinę kaulų augimo būklę. Tai – ne juokingas ūgis, o rimta negalia. Ji daro įtaką ne tik mano išvaizdai, bet ir sveikatai: stuburui, sąnariams, kvėpavimui, klausai. Tai reiškia gyvenimą su fiziniais sunkumais, reguliariais gydymais ir nuolatiniu prisitaikymu. Tačiau didžiausias iššūkis – ne kūne. Jis – visuomenėje, kuri į tave vis dar žiūri kaip į „kitokį“, „ne visai žmogų“, „pramogą“. Mes vis dar gyvename aplinkoje, kur būti žemo ūgio žmogumi reiškia nuolat patirti žvilgsnius, šnabždesius, slaptas nuotraukas ir nepageidaujamus komentarus.
Mums jau ir taip nelengva. Rasti tikrų draugų. Jaustis priimtiems. Išeiti į viešumą be baimės būti vertinamam vien dėl išvaizdos. Mes nenorime būti gražūs „eksponatai“, stovintys kaip stulpai dėl dėmesio. Mes norime būti žmonės tarp žmonių.
Kas mane sustiprino šiame gyvenime? Mano šeima.
Kai gimiau, mano tėvai sužinojo, kad jų vaikas bus kitoks. Jie galėjo palūžti. Bet jie nepasitraukė. Jie nepaliko manęs, neatstūmė, nemetė. Jie stovėjo ir kovojo. Už mane. Už mano sveikatą, ugdymą, galimybes, orumą. Jie nepriėmė likimo pasyviai – jie pastatė man gyvenimą ant pamato, ant kurio aš šiandien stoviu tvirtai.
Tad kai iš manęs juokiamasi viešai – išjuokiama ne tik aš. Juokiamasi ir iš to, ką mes kartu pastatėme: su meile, kova, pastangomis ir tikėjimu.
Humoras niekada neturi tapti priedanga patyčioms.
Kai iš žmogaus juokiamasi dėl to, kas jis yra, ką nešasi visą gyvenimą – tai smurtas su šypsena. O kai tai pateikiama kaip „lengva pramoga“ per televiziją, tai tampa pavojinga žinia visai visuomenei: kad žeminimas yra pramoga. Tai, kas įvyko, nebuvo LRT darbas. Tai buvo LRT televizijos projektas „Ko nesakyti“, sukurtas pagal tarptautinį formatą, kurio tikslas – skatinti empatiją, sąmoningumą ir kovoti su stereotipais. Idėja – gera, ir aš nuoširdžiai tikėjau šiuo formatu.
Tačiau problema kilo konkrečioje laidos dalyje. Trys žinomi komikai, turėję reaguoti į jautrias temas, pasirinko pašiepti mano išvaizdą. Ne kartą. Sąmoningai. Ir niekas jų nesustabdė.
Tai nebuvo humoras. Tai buvo patyčios. Mes nesame juokų objektai. Mes nesame įrankiai jūsų reitingams.
Mes – žmonės. Su kūnais, kurie reikalauja daugiau pastangų. Su širdimis, kurios jautrios. Su šeimomis, kurios kovoja.
Mes nusipelnome ne gailesčio – o pagarbos.
Kotryna LOCAITYTĖ
