Minėdami Kalbos dieną susitiksime su dr. Antanu Smetona
Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, Knygos ir kalbos diena. Šiai mūsų bendrai šventei artėjant kalbuosi su Savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja, kartu einančia kalbos tvarkytojos pareigas Daiva BELIOKAITE.
– Štai jau kelintą kartą šia proga organizuojate mokinių rašinių apie gimtąjį kraštą konkursą. Pagirtina iniciatyva – visi taip pasakys. Kodėl to imatės?
Pati mokyklą baigiau Priekulėje ir, nors turėjau labai gerus mokytojus, apie patį miestelį mažai tuo metu sužinojome. Labiau domėtis pradėjau tik vėliau – jau grįžusi į šį kraštą. Pradėjau suprasti, kad pagarba Tėvynei prasideda nuo tėviškės pažinimo – jos supratimo, išjautimo. Tai įmanoma tik pažįstant istoriją per žmonių likimus, per daiktus, įvykius – ir didžiuosius, istorinius, bet išjaustus mums artimų − senelių ir prosenelių ar šiaip įdomių gimtųjų vietų žmonių. Todėl manau, kad šis konkursas skatina moksleivius šalia mokyklinės programos domėtis ir kitkuo, pavyzdžiui, šeimos geneologija, jos kartų išgyvenimais, gyvenamąja aplinka, kuri turi neabejotinos reikšmės pilietinei asmenybei bręsti…
Iš kitos pusės rašiniai skatina mintis ir aprašomą objektą išreikšti taisyklinga ir vaizdinga kalba.
– Gimtoji kalba – tai ir mūsų tapatybė, ištarta su pirmuoju žodžiu: Mama.
Būtent taip. Nuo bendravimo šeimoje prasideda gimtosios kalbos ugdymo įgūdžiai. Šiandien ypač svarbu, kad jaunimas įgytų stiprius gimtosios kalbos (jei norite – ir tarmės) įgūdžius bei pojūčius, gebėjimą ja bendrauti ir raštu reikšti mintis. Nuo mokyklos suolo, nuo šeimos turime pradėti kalbėti, kodėl mums brangintina gimtoji kalba… Taip pat ir gimtųjų vietų praeitis, žmonių likimai ir ką mes iš jų nešamės toliau. Jeigu nešamės tai į platųjį pasaulį – gerai, esame tvirti, gebantys prisidėti prie jo kūrybos, jei ne – liekame pažeidžiami ir galime netekti ne tik tėvynės, bet ir nebesuvokti savo tapatybės, nebetekti tautinės savigarbos, kartu – ir asmeninės. Kad tai tiesa, liudija mūsų emigravusių tautiečių likimai…
Manau, kad per pamokas apie šias vertybes kalbama ir rašoma, mokytojai puikiai supranta šiuos dalykus, bet norisi, kad tuo būtų pasidalyta plačiau, kad tie mokiniai, kurie giliau apie tai mąsto ir moka išreikšti, būtų viešai pagerbti.
– Ir moksleivius, ir mūsų laikraščio skaitytojus domina, kada, kaip, kokioje aplinkoje skelbsite konkurso rezultatus?
Šiemet labai pasisekė, kad Spaudos atgavimo, Kalbos ir knygos dieną galėsime minėti būtent tada, kada ji oficialiai ir minima – gegužės 7-ąją. Į renginį, kuris vyks trečiadienį, 17 val. Gargždų kultūros centre, atvyks žymus kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas dr. Antanas Smetona. Jis skaitys paskaitą „Lietuvių kalba ir dabartis“.
Jau tapo tradicija, kad mūsų renginyje dalyvauja humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė. Ji taip pat ir mokinių rašinių vertintoja. Renginyje Silva pristatys instituto tęstinio leidinio „Acta historica universitatis Klaipedensis“ XXVI tomą – „Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos“. Tuo dar kartą prisiminsime pirmojo grožinio lietuviško kūrinio poemos „Metai“ autorių.
Esu labai dėkinga šiems žmonėms, kad sutiko atvykti – manau, įdomu bus jų pasiklausyti tiek renginyje dalyvausiantiems rašinių autoriams, tiek jų mokytojams ir visiems, kurie tik panorės ateiti, – renginys atviras. Kviečiu tą dieną pabūti visus, neabejingus kalbos ir tautinės savimonės likimui, kartu, pamąstyti apie tai, kas dar mus sieja, ar dar gaivina mus erčios gaivusis vanduo (pagal Aputį)…
– Keletu žodžių gal jau galima apibendrinti atsiųstus rašinius. Kas pradžiugino ir ko pasigedote? Juk tikėjomės daugiau gimnazijų ir miesto mokyklų mokinių rašinių?
Džiaugiuosi, kad atsirado moksleivių, kurie iš tiesų pasistengė pažvelgti į praeitį per artimųjų likimus – pakalbino senelius, kaimynus… Ir užrašė. Perteikta praeities atmosfera artimųjų lūpomis visų pirma liks jiems patiems. Geriausius rašinius skelbsime ir Savivaldybės tinklalapyje – patikėkite, kiekvienais metais skaitydama ne tik aš, bet ir istorikė Silva Pocytė dar atrandame ką nors, ko iki šiol nežinojom.
Nežinau, kodėl nebuvo daug dalyvių iš gimnazijų, – gal jie labiau nutolę nuo savo artimos aplinkos, gal užsivertę kitais darbais. Mokiniams dabar tiek konkursų, tiek galimybių, toks platus prieš jų akis atsiveria pasaulis. Kiekvienas jį priimame savaip, perteikiame individualiai. Tačiau dar sykį kviečiu į jį neštis ką nors, kas tau pačiam būtų labai artima ir sava, – tai, kas tikra ir ką norėtume kaip relikviją perduoti į ateitį.
– Ačiū už informaciją. Nekantriai lauksime artėjančios gimtosios kalbos, spaudos, knygos, apskritai – didžios visų mūsų kultūros šventės.
