„Minija“ atstovavo Lietuvai Minske
Minijiečiai po koncerto.
Šiemet Joninių savaitgalį Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Minija“ šventė ne gimtojoje Lietuvoje, o kaimyninėje Baltarusijoje. Drauge su Panevėžio rajono Paliūniškių kaimo kapela „Kaimynai“, Zarasų kultūros centro etnografiniu ansambliu „Seluona“ bei tautodailininkais iš Kretingos mūsų šalies šokius, dainas, pačias gražiausias melodijas ir liaudies meistrų dirbinius pristatėme Minsko gyventojams ir svečiams. Čia vyko Lietuvos kultūros dienos, kurias surengė Minsko savivaldybė, Baltarusijos Respublikos lietuvių bendrija bei Baltarusijos kultūros ministerija.
Įvairių šalių kultūros dienos čia vyksta kiekvieną vasarą ir, kaip pasakojo organizatoriai, yra labai laukiama šventė. Nors oras ir nelepino (įprasta, kad per Jonines Lietuvoje lyja, tai lietus merkė ir per koncertą), susirinkę žmonės labai šiltai sutiko saviveiklininkus. Po koncerto pasikalbėjome su Baltarusijos Respublikos lietuvių bendrijos pirmininke Vitalija Kolesnikova. Ji papasakojo, kad Baltarusijoje lietuvių yra nemažai, nors bendrijų (o jų yra dvi, viena veikia Minske) veikloje daugiausia dalyvauja vyresnės kartos lietuviai. Jie drauge švenčia valstybines bei svarbiausias kalendorines šventes, prie Lietuvos Respublikos ambasados veikia šeštadieninė lituanistinė mokyklėlė, o Pedagoginiame institute yra lituanistikos centras.
Be smagaus pasirodymo mūsų šalies atstovams buvo pasiūlyta ir turininga kultūrinė programa – ekskursijos po Baltarusijos sostinę Minską bei LDK pilis Nesvyžiuje ir Myre.
Minskas šiemet švenčia 950-ąjį gimtadienį, todėl visur pilna tai datai skirtos atributikos, miestas išpuoštas, išvalytas, vyksta įvairūs renginiai. Baltarusijos sostinė yra didžiausias šalies miestas, srities ir rajono centras, miestas-didvyris. Tai artimiausia Vilniui užsienio valstybės sostinė, išsidėsčiusi prie Svisločės upės. Gidė vis pabrėždavo, kad tai labai kompaktiškas miestas, maždaug 310 kvadratinių kilometrų plote gyvena virš 2 milijonų gyventojų. Per Antrąjį pasaulinį karą sostinė buvo taip sugriauta, kad net buvo kilę minčių jos visai neatstatyti. Senamiesčio beveik nelikę – tik keli istoriniai pastatai.
Šiuo metu Minske veikia keliolika aukštųjų mokyklų, daug muziejų, teatrų, įvairių gamyklų, fabrikų, didelis geležinkelio mazgas. Važiuodami matėme, kad vyksta labai daug statybų, statomi ištisi gyvenamieji kvartalai, biurų pastatai. Gidė pasakojo, jog Baltarusijoje šiuo metu jaučiama gana rimta finansinė krizė, daugiausia čia investuoja Rusijos verslininkai ir gyventojai, perkantys butus. O jie Minske kainuoja nemažai – prestižiniuose rajonuose apie 2000–2500 dolerių už kvadratinį metrą (vidutinė alga apie 370 dolerių). Pagal Baltarusijos prezidento įsakymą aplink sostinę gali būti tik dirbama žemė, todėl važiuodami aplinkkeliu visur matėme žaliuojančius javų laukus.
Sostinė palieka dvejopą įspūdį – iš vienos pusės labai švaraus, tvarkingo, augančio miesto, iš kitos – sovietinės, gelžbetoninės, tuščios sostinės. Kodėl tuščios? Po Minską važinėjome ir vaikščiojome penktadienio vakarą ir visą šeštadienį, bet žmonių centre, pačiame senamiestyje, buvo labai nedaug, kavinės ir restoranai pustuščiai, net didžiuliame prekybos centre vaikštinėjo tik vienas kitas pirkėjas. Sostinės gatvėse nėra jokių kamščių, mašinų stovėjimo aikštelės prie daugiabučių taip pat tuščios. Graudu buvo klausytis gidės, kad Minske veikia tik viena gimnazija, kur viskas dėstoma baltarusių kalba, kitose mokyklose – ji tik kaip antroji kalba. Taip pat labai jautėme, jog gidė ne apie viską gali, o gal ir bijo kalbėti, į nepatogius klausimus tiesiog neatsakydavo, na, o mums priėjus fotografuotis prie Lenino paminklo tuščioje aikštėje nežinia iš kažkur išlindo du kareiviai. Nustebino ir dar vienas rebusas: mums gidė teigė, jog Baltarusijos ir Minsko ateitis – išmaniosios technologijos, kompiuterinių programų kūrimas, todėl statoma labai daug technologijų parkų su visa infrastruktūra. Ir nors didžiulis viešbutis, kuriame apsigyvenome, buvo šalia tokio parko, Wi-Fi ryšys veikė … tik pirmajame jo aukšte.
Visas sekmadienis mums buvo skirtas aplankyti Nesvyžiaus ir Myro pilis, kurios kadaise priklausė LDK didikams Radviloms. Dabar pilys atstatytos, sutvarkytos, įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Veikia ekspozicijos, pasakojančios Radvilų giminės istoriją, vyksta įvairūs festivaliai, koncertai, veikia viešbučiai ir kavinės.
Iš kaimyninės šalies grįžome smagūs, pilni įspūdžių, artimiesiems parvežėme lauktuvių – mūsų akimis palyginti pigių vietinės produkcijos gaminių, mat importinės prekės čia gerokai brangesnės nei tokios pat parduotuvėse Lietuvoje.
Šita koncertine išvyka Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblis „Minija“ jubiliejinį, 45-ąjį, sezoną baigė dar viena aplankyta šalimi, kurioje galėjome reprezentuoti mūsų krašto kultūrą.
Nerija VALINČIENĖ
