Miuziklo „Matilda“ choreografas Taurūnas Baužas: siekiame, kad vaikai scenoje atsiskleistų tik gražiausiomis spalvomis

Tarp kūrėjų, besirengiančių miuziklo „Matilda“ premjerai, kuri įvyks vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje, yra ir Taurūnas Baužas – šokėjas, choreografas, aktyviai besireiškiantis tiek šokio, tiek teatro meno terpėse.

2013–2022 m. T. Baužas dirbo baleto šokėju Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje, kūrė choreografiją šio teatro muzikiniams spektakliams. Drauge su chormeisteriu Vytautu Valiu jis yra vienas iš Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS) vadovų, čia dirba choreografu ir režisieriumi nuo 2016 metų. Ši studija ugdo vaikų gebėjimus dainuoti, šokti, vaidinti muzikinio teatro spektakliuose ir patiems statyti miuziklus. Nuo 2022 m. jis taip pat dirba pedagogu Klaipėdos licėjuje, kur prisideda prie jaunųjų talentų ugdymo ir stato su spektaklius su licėjaus auklėtiniais. Įvairius žanrus jungiančioje choreografo kūryboje rastume ir trumpametražį šokio filmą „Garšva“, įkvėptą Antano Škėmos romano „Balta drobulė“. Šis projektas atspindi jo siekį išbandyti ir derinti skirtingas meninės išraiškos formas – nuo šokio, literatūros kūrinio motyvais kuriamos dramaturgijos ir inscenizacijos iki kino režisūros.

Kalbiname T. Baužą apie jo darbą su miuziklo „Matilda“ pastatymo grupe ir savo auklėtiniais iš Klaipėdos vaikų operos studijos.

– Kaip prasidėjo jūsų darbas su miuziklu „Matilda“?

– Su „Matilda“ susipažinome dar Klaipėdos vaikų operos studijoje, kur su vaikais parengėme savo kiek trumpesnį, kameriškesnį variantą. Visada svajojome dirbti su originaliu ir pilnu miuziklo variantu, todėl labai džiaugiamės atsiradusia galimybe. Miuziklo medžiaga yra tikrai labai gerai pažįstama, nagrinėta, konspektuota, todėl neabejoju šio pastatymo sėkme. Drąsiai teigiu, jog miuziklas „Matilda“ taps hitu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kontekste.

– Kokia jūsų, kaip choreografo, vizija šiam spektakliui?

– Visada kuriu iš pajautimo, iš to, koks mano žiūros būdas būtent tuo metu. Dažniausiai idėjos gimsta vos išgirdus muziką. O miuziklo „Matilda“ muzika yra ypač charakteringa, todėl kūrybinės idėjos aplankė greitai. Kadangi šiame spektaklyje dalyvauja vaikai, muzikinio teatro solistai ir baletas, mano tikslas, kad choreografija scenoje atrodytų natūraliai ir dinamiškai. Džiaugiuosi, jog darbo procesas vyksta būtent tokia linkme.

– Kuo miuziklo „Matilda“ choreografija išsiskirs iš kitų jūsų darbų?

– Būtent „Matildai“ kuriu „kitokį“ choreografinį pasaulį, lyg Timo Burtono filmuose. Noriu, kad choreografija būtų charakteringa, originali, energinga, pasakotų istoriją ir tuo pačiu būtų atpažįstama.

– Kokie iššūkiai kyla įsijungus į tokį dinamišką ir siužetiškai sudėtingą miuziklą?

– Kadangi spektaklyje dalyvauja vaikai, turbūt svarbiausias iššūkis yra juos pastatyti į vieną gretą su teatro profesionalais. Noriu labai pasidžiaugti šiais vaikais, nes jų kruopštus darbas, atsidavimas duoda apčiuopiamų rezultatų. Tad miuziklo kontūrai tikrai jau yra matomi.

– Ar yra specifinių scenų, reikalaujančių daugiausiai pastangų ir kūrybiškumo?

– Visoms scenoms tiek aš, tiek komanda esame pasiruošę, todėl darbas vyksta sklandžiai ir pagal planą.

– Kaip sekasi bendradarbiauti su kitais kūrybinės komandos nariais?

– Noriu pasidžiaugti turėdamas galimybę dirbti su profesionalia, kompetentinga, kūrybiška komanda, kur visi yra savo srities profesionalai, savo profesijai atsidavę menininkai. Režisierė Rūta Bunikytė, dirigentas Vytautas Valys ir scenografė Rūta Venskutė yra „auksiniai“ kūrėjai, šalia kurių galiu mokytis ir aš. Kita vertus, visas gyvenimas ir yra mokymasis. Kai jau visko išmoksti, tuomet gali ir mirti (juokiasi). Šio miuziklo pastatymas vyksta greitai ir sklandžiai dar ir todėl, jog visa komanda vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Kai reikia, veikia vietoje, prisitaiko vienas prie kito, ir svarbiausia – netrukdo vienas kitam.

– Kaip pavyksta rasti balansą tarp choreografijos ir siužeto pasakojimo?

– Choreografija turi persipinti su siužetu, tačiau neturi tiesiogiai jo pasakoti. Kuriu tarsi choreografinius paveikslus, kurie dera su siužeto vingiais, o šalia prijungus muziką, visuma virsta nepaprasto grožio vaizdiniu scenoje. Mano tikslas, jog scenoje nebūtų tiesiog gražaus šokio. Noriu, kad choreografija kalbėtų, būtų patraukli, išskirtinė. Mes visi esame skirtingos asmenybės, todėl, manau, ir mūsų kūryba turi būti išskirtinė, pasakojanti tiek autoriaus sukurtą istoriją, tiek savo paties.

– Kaip sekasi dirbti su Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniais ruošiant miuziklą?

– Pradėsiu nuo to, jog KVOS tai jau 8-asis sezonas, tad vaikams ir vadovams darbo principas puikiai žinomas. Šioje studijoje į darbą žiūrima profesionaliai, vaikai žino, kas yra scena, ir kad norint joje būti, reikia turėti ką parodyti. Todėl ir dirbame su vaikais, išskirdami jų geriausius gebėjimus. Ruošti šį miuziklą su vaikais pradėjome dar rugsėjį, kuomet pradėjome mokytis choreografiją, todėl darbas vyksta be streso ir pagal planą. Iš vaikų reikalaujama labai daug, nes miuzikle pasakojama apie jų bendraamžius, o KVOS auklėtiniai visas užduotis pasitinka drąsiai ir užtikrintai. Ugdome vaikų įgūdžius, kurie reikalingi scenoje – nuo disciplinos, elgesio, taisyklių scenoje iki muzikalumo, šokio, vaidybos pagrindų ir jų panaudojimo scenoje. Pasikartosiu, norime, kad vaikai scenoje atsiskleistų tik gražiausiomis spalvomis.

Šiuo metu pagrindinis iššūkis – laikas. Premjera artėja, o darbas verda visu pajėgumu. Vaikai turi ateiti į repeticijas išmokę tekstus, taip pat repeticijų metu mokosi ir tobulina choreografiją, dainavimą, vykdo režisierės užduotis, įvairiapusiškai gilinasi į miuziklo medžiagą.

– Gal pastebėjote, kad pasiruošimas šiam miuziklui keičia vaikų požiūrį į scenos meną?

– Net neabejoju, jog visas šis bendras kūrybinis procesas pakeis vaikų požiūrį tiek į meną, tiek į asmeninį tobulėjimą. Visgi KVOS studijos vaikų siekiamybė – profesionali scena, todėl dabar yra nepaprastai gera terpė matyti viską iš arti ir patiems dalyvauti spektaklio statymo procese. Teatro virtuvė – ne saldainis gražiame popierėlyje. Šį saldainį turi sugalvoti, pagaminti ir tik tada patirsi malonumą jį skanaudamas.

– Koks yra svarbiausias dalykas, kurio mokote vaikus per šokį ir scenos meną?

– KVOS studija yra išugdžiusi ir į „gyvenimą“ paleidusi ne vieną auklėtinį, kuris savo karjerą tęsia teatro arba muzikinėje sferoje. Visada džiugu, kai buvę auklėtiniai sugrįžta arba parašo, pasidalina mintimis, jog kruopštus darbas repeticijų metu jiems padeda studijuojant, nes jie jaučiasi kažko išmokę ar pasisėmę. Visgi repeticijų metu neapsiribojame vien šokiu. Kalbame ir mokomės apie visas scenos menų rūšis, nevengiame diskusijų ir bendresnėmis kultūros temomis.

– Kaip įsivaizduojate Klaipėdos vaikų operos studijos ateitį ir jos vietą miesto kultūriniame gyvenime?

– KVOS studija Klaipėdos kultūriniame gyvenime yra jau pakankamai atpažįstamas reiškinys. Po šios premjeros, neabejoju, iš šios studijos bus laukiama dar aukštesnio lygio profesionalumo, sceninės kultūros. Esame jau beveik savotiškas teatras, suteikiantis galimybę jauniesiems klaipėdiečiams pasimatuoti profesionalios scenos kostiumą.

Kalbino Žaneta Skersytė