Mokinės ir mokytojos dialogas: priesaikai reikia drąsos ir atsakomybės

,,Kurdami ryšį tarnaukime, būkime geri ir sąžiningi“, – taip sako mano, o tikriausiai ir jūsų mokytoja Rasa RUSTEIKIENĖ, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lituanistė. Ar jus džiugina mieste reklamų iškabos, kviečiančios atgal į mokyklą? Jos keistai veikia ir mane, ir mano mokytoją. Baigiantis šių metų vasarai ir atskubant naujiems mokslo metams susitikome su ja pasikalbėti apie mūsų laiką mokykloje, pokalbiu pasitikti beprasidedantį rudenį. Tad Rugsėjo 1-osios proga kviečiu jus perskaityti mano, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientės Rusnės, bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Rasos dialogą.

Prasmingi pasakojimai: mokymas ir mokymasis
Rusnė: Mokytoja, jau tuoj atgal į mokyklą, kokia jūsų mokymo filosofija?
Mokytoja Rasa. Manau, mokiniams smagu, kai mokytojai mokydami pasakoja. Aš turiu svajonę, kad mes taptumėme istorijas pasakojančia gimnazija, kad kiekvienas mokytojas kasdien pasakotų po prasmingą, naudingą istoriją, tada mokiniams būtų smagu mokytis. Man atrodo, jūs laukiate tokių pamokų. Įsivaizduok, mokinys pasibaigus dienai mokykloje ne tik daug dalykinių žinių semtųsi, bet ir būtų išgirdęs septynis gražius pasakojimus. Iš mokyklos išeitų labai turtingas. O mano filosofija, manau, paprasta: mokytojo užduotis – sukurti ryšį su mokiniu. Jeigu man tai pavyksta, jei yra šaunūs santykiai, tada galima mokyti bei mokytis, kelti tikslus ir jų siekti. Rusne, o kaip skambėtų mokinio priesaika?
Rusnė. Man žodis „priesaika“ pirmiausia asocijuojasi su sąvoka privalau. Kad pavyktų laikytis priesaikos, reikia prisiimti labai daug atsakomybės bei pasistengti, kad visi lūkesčiai būtų patenkinti. Ne tik darbai, bet ir ištarti žodžiai turi būti pasirinkti atsakingai. Gyvenimas nenuspėjamas ir jis gali ypač greitai pasikeisti per trumpą laiką ne tik dėl paties asmens sąmoningų veiksmų, bet ir tokių aplinkybių, kurios, deja, nepriklauso nuo mūsų. Tad ar verta prižadėti/prisiekti, jei nežinai, ar tikrai galėsi ištesėti? Jei visgi reikėtų sugalvoti tą priesaiką, manau, ji galėtų būti užrašyta trimis žodžiais, kurie žmogaus neverstų įsipareigoti kitiems, bet taptų sąmoningu, stipriu priminimu sau: keiskis arba keisk, tobulėk arba tobulink.
Rusnė: O kokia galėtų būti mokytojo priesaika?
Mokytoja Rasa. Man gražu, jog tavo priesaika telpa į tris žodžius, o aš pirmiausia pagalvojau apie Hipokrato priesaiką, kurią ištaria gydytojai. Aš išsirinkčiau eilutes, kurios puikiai tinka ir mokytojams. Manau, kad mūsų priesaika nesutilptų į tris žodžius, galbūt net ir tris sakinius, nes mokytojas turi tiek daug padaryti… Žinoma, reikia drąsos, kad ištartum šią priesaiką: <…> sutelkdamas visus savo sugebėjimus <…>, visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai. <…> Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu, stengsiuosi neatsilikti nuo mokslo pažangos, nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais. <…> Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai be išimties (mokysiu) visus. <…> Vengsiu metodų, pažeidžiančių žmogaus teises. Informuosiu jo (mūsų atveju, mokinio) šeimą, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus. <…> Sieksiu gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio. <…> Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis. Visada būsiu korektiškas savo kolegoms. Pareigas atliksiu nepaisydamas amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą. Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu, <…> mokslo praktika. Tepadeda man Dievas! Šią Hipokrato priesaiką sėkmingai pritaikyčiau mokytojams. Ar prisiekčiau? Manau, taip. (Šypsosi.) Gydytojai juk prisiekia…
Rusnė: O vis dėlto, kokios trys vertybės iš šios priesaikos jums reikšmingiausios?
Mokytoja Rasa. Meluočiau sau, jeigu neištarčiau žodžio tarnystė, tuomet būtinas gerumas, nes žmogus turi būti geras. Žinai, mano atmintyje tokia lietuvių liaudies išmintis: „Gerumu ir patį velnią sujaudinsi.“ Na, ir, manau, sąžinė, nes asmuo apskritai visose gyvenimo srityse turi elgtis sąžiningai.

Iššūkiai ir sunkumai mokyklos aplinkoje
Mokytoja Rasa: Kas tau, kaip mokinei, sunkiausia?
Rusnė. Sunkiausia, kai mokytojai nejaučia, negirdi (o galbūt ir nenori girdėti), nuvertina savo mokinius. Mokykla ir jos aplinka skirta ne tik žinių bagažo kaupimui, bet ir ryšio su bendruomene kūrimui. Kyla sunkumų, kai nepavyksta užmegzti lygiaverčių santykių su mokytojais. Dažnai dėstydami užsiima tokias pozicijas, kuriose jaučia valdžią savo rankose. Tuomet nebelieka tos bendrystės. Kitoks mokinių požiūris, įžvalgos, skirtingos perspektyvos, kartais net tiesų ir kompromisų ieškojimas ar norai išsiaiškinti susidariusią situaciją lieka neišgirsti ar gražiai ignoruojami. Kai kurie mokytojai skirsto mokinius į „mylimukus“ ir „nemylimukus“, kartais neteisingai mus vertina, būna ir taip, kad mokytojai susikuria išankstinius klaidingus įsitikinimus apie moksleivius. Neigiamos patirtys mokykloje gali paveikti jauno žmogaus motyvaciją, nepadeda laikytis disciplinos, tad ir bendras požiūris į švietimo sistemą neigiamas. Didžioji dalis mokinių gerbia mokytojus, siekia dialogo, o mokytojai, deja, kartais mūsų mintis priima kaip priekaištus, išsako impulsyvius komentarus ir stoja į gynybinę poziciją. Hierarchija liūdina ir kelia papildomų problemų tiek mokytojams, tiek mokiniams. O jūs ar pastebite ryškų požiūrio/mąstymo/suvokimo skirtumą ugdydama dabartinės kartos mokinius lygindama su savimi, buvusiais mokiniais? Jei pastebite, koks buvo ar yra didžiausias sunkumas, kurį reikėjo įveikti?
Mokytoja Rasa. Aš į švietimo sistemą atėjau labai jauna, man buvo 22 metai. Tik atėjusi patyriau iššūkių, nes jausdavausi esanti per daug jauna, kad mokyčiau kitus. Mokinių tėvai buvo vyresni už mane, bet ateidavo klausti įvairiausių patarimų. Buvo nesvarbu, kad aš kvalifikuota, savo srities profesionalė, tačiau susidūriau su realybe. Vėliau tapau vienmetė su mokinių tėvais, tuo momentu jaučiausi gerai, nes atrodė, kad jau turiu, ką pasakyti. Iš tiesų tos patirties reikia labai daug. O dabar aš jaučiuosi geriausiai. Šiuo metu sakau, kad aš esu dar jauna (šypsosi), nes dirbu su jaunais žmonėmis nuolat, jie padeda man suvokti, kaip keičiasi pasaulis JŲ akimis. Manau, man ir toliau bus viskas gerai, nes tiesiog reikia jaunus žmones GIRDĖTI, ir jie pasako, ką reikėtų keisti. Komfortą mokykloje turi susikurti pats. Kaip tu ir sakei: keiskis, tobulėk pats. Jei mokinys kelia sau tokią priesaiką, mokytojas turi daryti tą patį. Mes ne tik mokome, bet ir mokomės, todėl turime eiti su mokiniu koja kojon. Žinoma, kad jauni žmonės keičiasi. Jeigu palyginčiau savo nuostabią auklėtinių laidą, kuri „Kranto“ mokyklą baigė prieš vienuolika metų, ir dabartinius nuostabius jaunus žmones, aišku, kad jie truputį kitokie (šypsosi). Bet pasiutimas tas pats, noras pažinti tas pats, tinginystė ta pati, pokštai, kelionės, knygų neskaitymas, nesidomėjimas kultūra tokie pat… Jauną žmogų nuolat reikia judinti. Aš ir prieš vienuolika metų judinau, ir dabar judinu, tai ar čia kas nors pasikeitė? Turbūt nelabai…
Rusnė: Kodėl, jūsų manymu, kai kuriems mokytojams vis dar sunku keisti savo dėstymo metodus, kodėl sunku kurti ryšį su mokiniais, kodėl vis dar smagu užimti „diktatoriaus poziciją“?
Mokytoja Rasa. Taip yra lengviau. Valdyti visada yra lengviau, negu stengtis kurti partneryste grįstą ryšį su mokiniu. Šis ryšio kūrimas yra labai brangus. Man labai gaila, kad kai kurie mokytojai nesikeičia ir jiems smagiau užimti valdančiojo poziciją.

Kultūra: per menkai pažįstame savo kraštą
Mokytoja Rasa: Kiek tau, besiruošiančiai baigti gimnaziją, šią vasarą pavyko pasikultūrinti, kokią patirtį išskirtum?
Rusnė. Sunkus klausimas, nes kultūros sąvoka yra labai plati. Kultūra galime apimti visuomenę ir visą socialinį gyvenimą, bet galime kalbėti ir apie žmogaus individualumą. Man kultūros pažinimas asocijuojasi pirmiausia su tuo, kiek aš pati suvokiu savo indėlį. Skaičiau knygas, lankiau parodas, stengiausi neatsiriboti ir nuo viešojo gyvenimo įdomybių. Na, dabar jau laukiu jūsų pamokų, mokytoja, kad tie privalomi kūriniai atsiskleistų kitomis spalvomis. O patirtis? Šią vasarą ji tokia daugiau vidinė, emocinė. Išmokau ilsėtis nieko neveikdama. Anksčiau to nesugebėjau ir, manau, reikia didelio vidinio darbo, kad žmogus išmoktų būti su savimi ir jam nereikėtų specialių, įspūdingų atostogų ar kitokių veiklų, kurios leistų atsiriboti nuo savo minčių srauto. Kai nesi susipykęs pats su savimi, kartais užtenka ir tylos ar ramios gamtos vaizdo. O kiek kultūros buvo jūsų vasaroje?
Mokytoja Rasa. Aš gyvenu kaime, mano gyvenime labai daug gamtos ir kultūros vasarą dėl laiko stokos dažnai tenka pasiieškoti. Labai norėčiau pasidžiaugti, kad klausausi „Alma Littera“ leidyklos podcast`ų „Knyginėjimai“ (tai yra pokalbiai apie knygas). Jų klausydama galiu išsirinkti naujų knygų. Būtent tokiu būdu aš susigundžiau ir nusipirkau tris Akvilinos Cicėnaitės romanus. Šiuo metu ja labai žaviuosi ir skaitau, o vienas gražiausių jos romanų – „Tylos istorija“. Šią vasarą iš naujo atradau M. K. Čiurlionį, buvau Vilniuje jo muziejuje, keliavau po jo pasaulį: klausiausi muzikos, žiūrėjau paveikslus. Aš pasikultūrinimu vadinu ir pabėgimus į miestus, jų senamiesčius. Įspūdingiausi man Vilniaus senamiestis ir Trakai. Bet nepamirškime ir Mažosios Lietuvos, Šilutė – mano gimtasis miestas. Norėčiau, kad kuo daugiau jaunų žmonių atsigręžtų į savo krašto istoriją. Kiek Gargžduose gyvenančių mokinių IŠ TIK­RŲJŲ YRA BUVĘ Priekulėje, Šilutėje, Pagėgiuose, Agluonėnuose ar Veiviržėnuose ir iš tiesų ten pasivaikščioję, apžiūrėję tuos miestelius? Mes per menkai pažįstame savo kraštą. Manau, čia yra mūsų, mokytojų, didžiausias iššūkis daugiau mokinius vesti Mažosios Lietuvos keliais. Beje, kadangi nuo šio rugsėjo su trečiokais dirbsiu jau pagal atnaujintas ugdymo programas, iš naujo atradau vokiečių poetą Rainerį Mariją Rilkę. Vakarais šiuo metu paskaitau D. Kajoko eilėraščius.
Prasmingas laikas: ar tai, ką darysiu, turės vertę?
Mokytoja Rasa: Pasidalink, kada pamokos būna įdomios?
Rusnė. Per visas pamokas būna įdomu, jei mokytojui pavyksta sukurti bendrystės ryšį su mumis, jei diskutuojame, keliame probleminius klausimus, svarstome jų aktualumą, kartu analizuojame įvairias situacijas, kurios būna visose pamokose. Smagu, kai mokytojai nebijo „aštresnių“ klausimų, skatina mokinius įsitraukti ir dalintis savo individualiu požiūriu ar patirtimi. Aišku, labai svarbu patiems norėti čia ir dabar su mokytoju būti pamokos kūrimo procese. Tiesa, mokytojai neturėtų siekti įtraukti per prievartą visų trisdešimties mokinių į savo pamoką. Vieni mokiniai yra puikūs klausytojai, o kiti liežuvio už dantų negali nulaikyti. Tai, kad vienas tyli, nereiškia, kad nieko neveikia, o tas, kuris kalba, netampa geresniu mokiniu. Dar svarbu, kad mokytojai kuo dažniau mums pateiktų ir vaizdinę medžiagą. Tai padeda lengviau įsiminti pamokos turinį. O kas jus įkvepia?
Mokytoja Rasa. Tik prasmingos veiklos. Aš galiu per dieną daug darbų padaryti, bet paskui jausti širdyje tuštumą. Manau, kiekvienos profesijos žmonės patiria šį jausmą. Mane įkvepia tokios akimirkos, tokios dienos darbe, kai suprantu, kad buvo prasminga. Kai išeidami mokiniai padėkoja už pamokas. Džiaugiuosi, kad padėkoja beveik kasdien (šypsosi). Žinoma, prasmę aš turiu planuoti pati: ar tai, ką aš darysiu, turės vertę man, mokiniams, kolegoms? Prasmingi darbai turi įkvėpti žmones, nes taip patiriamas džiaugsmas. Rusne, ar esi kada ištarusi: „Kokia džiaugsminga buvo mano pertrauka.“ Ar kasdien pavyksta gimnazijoje patirti tą bazinį saugumo jausmą, kad viskas yra gerai ?
Rusnė. Trisdešimties minučių dažnai yra per daug. Na, gerai, man būna puiki ta ilgoji pertrauka, jeigu koks kontrolinis ir per pertrauką bandai „prilaižyti, ko neprivalgęs“, jei susiklosčiusi situacija, kuri reikalauja papildomo laiko, ar tiesiog noras skaniai pavalgyti valgykloje. Gal kitiems smagu pertraukas praleisti aktyviai ir to pusvalandžio net nepakanka, bet man dažniausiai norisi „atsėdėti“ visas pamokas ir eiti namo. O ir šiaip tegul būna įdomios, labiau jaunų žmonių sąmonę žadinančios pamokos negu pertraukos. Per pertrauką kartais ir tylos pakanka. O ar saugi? Taip, man mokykloje visada saugu. Vidinis nusiraminimas ateina, kai sąmoningai save nuteiki, įkvepi, iškvepi.

Bėganti visuomenė: tėvų ir mokytojų ryšys
Mokytoja Rasa: Ką daryti, kad dažniau susitiktų tėvai ir mokytojai?
Rusnė. Aš pati nejaučiu tėvų ir mokytojų atskirties. Nuo jų viskas priklauso. Kiek įsitraukia į šią bendrystę, tiek ir yra to ryšio. Galbūt yra susiformavęs klaidingas stereotipas, kad tėvai į mokyklą eina tik tada, kai vaikas turi problemų ar šiaip yra susiklosčiusi nepalanki situacija. Atvirų durų dienos irgi nėra labai populiarios, nes juk „kodėl man eiti, jeigu mano vaikas neturi problemų“. Niekas kitas jų neprivers, jei patys nenorės ir nesiims iniciatyvos. Aš kaip mokinė nepastebiu to tėvų – mokytojų nusivylimo ar nepasitenkinimo, jog trūktų tų susitikimų. Turbūt tai priklauso nuo tėvų ir mokytojų požiūrio į jų kuriamą ryšį. Koks būdas jums yra priimtiniausias kuriant bei stiprinant ryšį su mokiniais ir jų tėvais?
Mokytoja Rasa. Dabar mes esame bėganti visuomenė, todėl puikiai sekasi kurti ryšius socia­liniuose tinkluose. Stengiuosi visada su mokiniais ir jų tėvais pasidžiaugti įvairiais laimėjimais, dalintis informacija, nusiųsti sveikinimus skirtingomis progomis. Nors programėlė „Messenger“ labai banalu, tačiau man ji paranki. Jei šios erdvės netektume, būtume dar tolimesni. Pamenu, kai mano dabartiniai auklėtiniai buvo pirmokai, Kalėdų proga jų šeimoms išsiunčiau šiandien „nebemadingus“ pašto laiškus – sveikinimus. Pavyko nudžiuginti. Tad ryšys kuriamas ir per šventes. Esu be galo dėkinga, kai mane pasveikina su profesine švente, gimtadieniu. O jau kiek gėlių sulaukiu Rugsėjo 1-osios proga… (Šypsosi). Norėtųsi dažniau susitikti, bet pagauti „bėgančius“ tėvus nelengva. Aš pajuokauju, kad norėdami su manimi susitikti mano draugai yra praradę viltį. Aš jų vis prašau vilties neprarasti. Kaip manai, kodėl būtent sekmadienis tiek mokiniams, tiek mokytojams pati sunkiausia diena? Ką patartum, kad taip nebūtų?
Rusnė. Dėl vidinės būsenos ir klaidingų įsitikinimų, mokytoja. Dažniausiai visiems nauja savaitė asocijuojasi su nauja (arba ta pačia) velniava. Bet kaip ir sakiau pokalbio pradžioje, nėra padėties be išeities, tik dažnai mūsų vidinis balsas bando mus įtikinti kitokiais dalykais. Todėl „keiskis arba keisk“.

Pokalbiu dalijosi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ketvirtokė (abiturientė)
Rusnė BUDGINAITĖ