Mokykimės pažinti senatvę, kol nevėlu
Esame sparčiausiai Europoje senstanti ir mažai vaikų susilaukianti visuomenė, labiau garbinanti jaunystę, užuot pažinusi ir jaukinusis senatvę. Įvairių statistinių šaltinių duomenimis, Lietuvos gyventojai sensta vos ne du kartus greičiau, nei šiuo metu esantis Europos Sąjungos vidurkis. Net prognozė, kad per ateinantį šimtmetį Europos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė ilgės apie 18 metų, yra tik ateities miražai, nes gyventi ir spręsti senėjimo ir su juo susijusius iššūkius reikia čia ir dabar.
Ne tik ilgiausių, bet ir prasmingų
Įvairių progų metu mėgstame uždainuoti „ilgiausių metų“, tik paskui palinkėdami sveikatos ar džiaugsmo. Ilgai gyventi yra kiekvieno svajonė, nebūtinai siekiamybė, ypač dabar, kai matai, kiek tarp jaunų žmonių paplito įvairių svaiginimosi medžiagų vartojimas.
Atsitikus su kvaišalais ar kitomis priežastimis susijusiai nelaimei ir į paskutinę kelionę palydint jauną žmogų, dažnai sakoma, kad išėjo ne laiku. Tarsi būtų kokia nežinoma riba, kada „laiku“ ir kada „per anksti“. Juk gyvybė turėtų būti svarbi vienodai – jauno ar seno, sveiko ar ligoto.
Spalio viduryje Lietuvoje įvyko pirmoji konferencija, nors nelabai pastebėta ir kažin ko pasislėpusi po anglišku pavadinimu „Longevity“ – ilgaamžiškumas. Jos metu įvairių sričių profesionalai – nuo gydytojų iki dietologų, sporto specialistų, mokslininkų ir kitų nagrinėjo ilgaamžiškumo paslaptis. Kaip bėgant laikui ir senstant visuomenei didinti ne tik žmogaus gyvenimo trukmę, bet ir jo kokybę, ką valgyti, kaip elgtis, ką daryti ir ko ne, kad ilgas amžius būtų džiaugsmingas, netaptų išbandymu ar net kančia.
Senatvė niekur nedings, ji kiekvienam ateis nepastebimai greitai, bet ar esame tam pasiruošę, ar ruošiamės ir ką reikš gyventi senėjančioje visuomenėje. Tai klausimai, kuriuos Vyriausybė dienotvarkėje turėtų pasibraukti raudonu pieštuku, nes nuo to, kaip sugebėsime tvarkytis tokioje visuomenėje, priklausys ne tik gyventojų, bet apskritai valstybės ateitis.
Ką netolimoje ateityje reikš kiekvienam mūsų darbas iki septyniasdešimtmečio ar daugiau? Jei užteks fizinių jėgų, ar sugebėsime taip pat sparčiai prisitaikyti prie greitai kintančių technologijų ne tik buityje, bet ir darbe, kaip tą gebės padaryti jaunimas?
Kaip išlikti mobiliems, jei vis pasigirsta siūlymų sulaukus tam tikro amžiaus nebeleisti vairuoti. Tik niekas nepasakė, o ką darys nuošalių kaimų gyventojai, kur nėra kitų susisiekimo priemonių, o vairuotojai profesionalai, o ūkininkai, arba, tarkime, net pilotai? Kaip išlikti ir socialiai aktyviai, ir patraukliai asmenybei, jei po darbo dienos maudžia sąnarius ir vietoje pasisėdėjimo su kolegomis tenka skubėti pas šeimos gydytoją išsirašyti vaistų – marios klausimų, į kuriuos atsakymų tik ieškome. Tiesa, su vienu faktu – vis vyresnės gimdančios moterys visuomenė jau apsiprato. Gal ateityje keturiasdešimtmetė mama jau bus laikoma jauna, o vyresnio amžiaus – perkopusi penkiasdešimtmetį?
Stiklinė vandens – iš roboto rankų?
Bet kokia žinia apie vieną ar kitą ilgaamžį, sulaukusį šimto ir daugiau metų, natūraliai kelia nuostabos ir pagarbos jausmus – tai bent, tiek metų, tiek gyvenimo patirčių! Ar ilgaamžis turi šeimą, kiek vaikų, kur dabar gyvena ir kas padeda. Vyresnės kartos žmogus net paklaustų – ar tikrai tiek metų, ar tik nepasisendinęs anas buvęs? Dabar nė vienam net mintis į galvą neateitų, kad praėjusiame šimtmetyje gyvenę žmonės neretai „sendindavosi“ ar „jaunindavosi“ savo dokumentuose įrašydami netikras gimimo datas. Tokių pagudravimų prireikdavo vaikinams vengiant karo tarnybos, kai tekdavo anksčiau ištekėti ar vesti, o šalį užėmus rusams – „pasisendinus“ galėdavai anksčiau išeiti į pensiją.
Kaip anksčiau šeimos spręsdavo su senatvės aprūpinimu susijusius klausimus, kol pensijų dar nebuvo, galima sužinoti paskaičius senus testamentus arba klasikų kūrinius. Įspūdžiai nėra labai džiuginantys. Dar pilkesnis gyvenimas laukdavo vienišų, ligotų ar bevaikių.
Galima sakyti, kad, lyginant su praeities realijomis, dabar žymiai geriau, nes yra senelių globos namai, kitokios ligotų ar neįgaliųjų, globojamų priežiūros sąlygos. Bet lankantis senelių prieglaudose, ar jos būtų Lietuvoje, ar užsienyje, visada sminga širdin tie patys užgesę ir nieko nebesitikintys žvilgsniai. Ir visai jie neatrodo laimingi.
Dar yra daug klausimų, į kuriuos atsakymų tik ieškome, matuodamiesi įvairių valstybių sukurtus modelius, ir tik kurdami senatvės priežiūros namus, kuriems visų pirma reikia gero permainų vėjo, kad išblaškytų iki šiol visuomenėje gyvuojančią negatyvią sampratą, kad blogiausia, kas gali nutikti amžiaus gale – atsidurti prieglaudoje. Tiksliau – prieglaudoje, kokias mes žinojome iki šiol.
Ateityje jos bus daugelio, jei ne visų mūsų paskutiniai namai prieš amžinybės kelionę. Tikėtis iš šiuolaikinės jaunosios kartos, kuri pamėgo kompaktiškus mažus namus, patogų gyvenimo būdą ir savo planuose apskritai nebeturi tikslų bent jau susilaukti palikuonių, užsikrauti senimo slaugos ar priežiūros naštą neverta. Ateityje slaugomų vis daugės, bet ar užteks slaugytojų? Tiesa, gal juos pakeis dirbtinio intelekto robotai, kuriuos jau bando kai kurios šalys.
Ne mažiau svarbus klausimas – kaip ateityje apmokėsime globos paslaugas – iš nedidelių pensijų? Juk slaugos įmokų, fondų, draudimų ar panašių savanoriškų lėšų kaupimo būdų nesame numatę ir kol kas nesigirdi, kad kažkas panašaus būtų siūloma.
Dviejų gyvenimų istorijos
Pažinojau porą ilgaamžių, sulaukusių daugiau nei šimto metų. Abi moterys nebuvo „pasisendinusios“ dokumentuose ir nepasendintos sunkaus gyvenimo – šviesaus ir guvaus proto, padedamos vienos kitos medicininės intervencijos įkopė į antrą gyvenimo šimtmetį. Viena čia, Lietuvoje, kita – Vakarų Vokietijoje. Viena kitos niekada nepažinojo, nors buvo bendraamžės, jų gimimo dienas skyrė tik kelios savaitės. Pačiame gyvenimo saulėlydyje, kai sustingo sąnariai, neklausė rankos ir kojos, prigeso akių šviesa ir visas gyvenimas sutilpo tik slaugos lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje, abi kartojo tą patį – nebenori gyventi. Kas nors kartą išgirdo šį teiginį, supranta, kaip sunku paguosti tokius žodžius ištarusį žmogų. Sunkus ir pats klausimas – kas žmogų privertė ištarti šiuos žodžius – fizinės, o gal ir dvasinės, emocinės kančios, artimųjų, visos aplinkos abejingumas?
Savaime suprantama, kai lieka tik keletas kasdieninių palydovų – vienatvė, tuštuma, skausmas, beprasmiškumo ir nereikalingumo jausmai, kyla klausimas, ką reiškia gyventi visą šimtmetį. Ir kaip jį gyventi, kad gyvenimas turėtų prasmę, kad nebūtų lyg našta, kad žmogus nesijaustų vienišas ir niekam nereikalingas.
Viena jų buvo prūsė, Rusijai okupuojant Karaliaučių iš gimtojo Fischhauseno (dabar rusų vadinamo Primorsku, lietuvių kažkada vadinto Žuvininkais) su šeima bėgusi nuo II pasaulinio karo baisumų į Vokietiją. Netikėta pažintis su ja išaugo į ilgametę draugystę iki pat moters, sulaukusios 104 metų, gyvenimo saulėlydžio. Nei gyvenimas, nei jo saulėlydis nebuvo lengvi, kalbant dabartiniais terminais problemų ratas – nuo emigracijos, integracijos, socializacijos, tautinės neapykantos iki tolerancijos, lygių teisių ir panašių dalykų, apie kuriuos tada niekas garsiai net nekalbėjo. Visų jų ir dar daugiau skonį patyrusi kantrioji prūsė man sakydavo, kad apie jos išgyvenimus ir patyrimus aš privalau parašyti knygą. Juk esu „iš to krašto, Lietuvos“, veik iš jos gimtinės, kaip mielas vaikas, kurio nuosavo ji taip niekada ir neapkabino, nes jos kūnas, kol per okupantų ordas prasibrovė į laisvę, patyrė per daug fizinių kančių.
Išsvajota laisvė nebuvo tokia draugiška, nors ir žmogų sutiko, su kuriuo praleido didžiąją gyvenimo dalį, nors kantriai daugybę metų dirbo medicinos sesute ligoninėse, nors ir stengėsi visaip tapti viena iš vakarų vokiečių, likimas buvo atšiaurus iki pat paskutinių minučių.
Viena ir vieniša, kol dar leido protas ir jausmai, susitarė dėl savo laidotuvių, atidavė nuomoto buto raktus savininkui, daiktus kraustytojai išvežė į antrinių žaliavų surinkimo punktą, o ji, pasiėmusi savo siuvinėtu gobelenu trauktą fotelį, vyro ir savo jaunystės nuotrauką ir porą baltų orchidėjų, atsidūrė senelių namuose. Čia nedideliu kambariu dalijosi su panašiomis, dažnai didesnės slaugos reikalingomis kaimynėmis. Ji, profesionali medikė, jas slaugydavo, prižiūrėdavo, galop – išlydėdavo. Sveikindamas šimtojo gimtadienio proga miestelio meras atsivedė net savo sūnų, nes berniukui buvo be galo smalsu pamatyti, kaip atrodo tiek metų sulaukęs žmogus.
Bėgantis laikas atgaivino pasididžiavimą savo kilme, ir ji, aukšta ir prakauli, visuomet tvarkingai apsirėdžiusi taisyklinga vokiečių kalba pabrėždavo „Ich bin eine Preussin“ – „aš esu prūsė“.
Vieną pavasario dieną ji nebepabudo. Laidojimo firmai beliko įgyvendinti paskutinę valią – urnelę palaidoti bevardėse kapinėse, be jokių paminklų ir antkapių, kad jos vardas išnyktų ir niekam nekeltų rūpesčių. Juk ji nieko ir nebeturėjo, nei šeimos, nei giminių, nei pačios gimtosios Prūsijos.
Kitą 105 metų sulaukusią žemaitę Kintų bažnytėlėje į paskutinę kelionę palydėjęs evangelikų liuteronų kunigas taip pat lygino jauno ir tokio amžiaus žmogaus išėjimo sampratą. Jauno, kuris dar trumpai gyveno, nesukaupė daug gyvenimo patirties ir išminties, nepadarė darbų, gailimasi be galo, o seno – tarsi natūrali egzistencijos pabaiga, su kuria atsisveikiname be didesnio liūdesio. Kodėl taip, nežinome patys, dažniausiai pridengiame tuo universaliu „o juk tokį amželį nugyveno“…
Neturime laiko išminčiai
Turbūt kiekvieno šimtamečio patirtis turėtų būti aprašyta, gydytojai turėtų tyrinėti, kas žmogui padeda išlaikyti fizinę ir dvasinę sveikatą, kad tokiu būdu visi eitume sveiko ilgaamžiškumo linkui. Neseniai išlydėtoji ir į antrą šimtmetį įkopusi moteris visą gyvenimą dirbo sunkiai, patyrė ir samdinės dalią, ne visada užteko valgio, šiltų rūbų ar higienos, be kurių šiandien savo gyvenimo neįsivaizduotų nė viena moteris, reikmenų. Ko gero, vėl galėtum pritaikyti daugybę šiuolaikinių aktualijų – nuo skurdo, lyčių nelygybės – mat mergaitės neleido į mokyklą, o kam moteriai mokslas? – iki patyčių, šeimos santykių ir dar daugybės kitų dalykų, kuriuos moteriai įprastai reikėjo tyliai nuryti.
Jei kas būtų klausęs ir norėjęs girdėti, ji galėjo papasakoti daugybę istorijų, nes atmintis buvo šviesi ir saugojo viską – nuo vaikų gimimo namuose, iki duonos kepimo, verpimo, audimo, vaistingųjų žolių ir šiaip visokios gyvenimo išminties, sukauptos per visą šimtmetį. Bet dažnai tam neturime laiko, nuobodu klausytis, net neįdomu, kas buvo tada, seniai, kai mes net nebuvome gimę. Tik paėmęs į rankas raukšlėta vėsia oda aptrauktą daug vargo mačiusią ranką jauti, kaip vis nežymiai tvinksi širdis, o į tave žvelgiančios akys tarsi veidrodis šnibžda – tai tu, tai mes, kiekvienas, tai – mūsų ateities atspindys.
Kol nevėlu, mokykimės pažinti senatvę.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
