Mokytojas
Naktis buvo tamsi,
Jie sumigo visi,
Tik mėnulis per debesis žengė.
Bet nemigo stribai, mūs Tėvynės rykliai,
Vyrams kruviną pokylį rengė.
Atrodo, žinomos, tos partizanų dainos, bet šeštadienio rudens grožyje jos tarsi kilo į dangaus giedrumą ir vėl sugrįžo, bet jau tiesiai į mūsų širdis krito kiekvienas žodis. Tuomet amžinojo poilsio Vilniuje, Antakalnio kapinėse, atgulė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, vėliau ėjęs ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Didelėje paskutinę pagarbą nepriklausomos Tėvynės patriotui reiškusioje minioje kartu su visais buvau ir aš. Kitokio savaitgalio plano, kur eiti, kur būti, ką daryti, tokią dieną ir negalėjau turėti.
Neslėpsiu, spaudoje skaitydamas buvau šokiruotas A. Ramanausko-Vanago palaikų ekspertizės rezultatais. Plaukai šiaušiasi ir protu nesuvokiamas žiaurumo lygis. Vos keletas eilučių iš ekspertizės ataskaitos: „Mirties nuosprendis A. Ramanauskui-Vanagui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį. Darytina prielaida, kad dėl tokio netipinio šūvio A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, bet po kelių minučių.“
Argi Vanago pasiryžimas asmeninę gerovę paaukoti vardan Tėvynės laisvės ir oriai ištverti siaubingus kankinimus nėra mums akivaizdi pamoka, kada mes, ištikti sunkumų arba kai mums patiems reikia prisiimti vienokią ar kitokią atsakomybę už savo veiksmus, slepiamės už kažkieno pečių pasiteisindami, kad bijome dėl savo karjeros, dėl savo vaikų ateities. Ir svariausias mūsų argumentas: esą ką čia aš, vienas žmogelis, galiu padaryti? Visiems ir tuometiniams, ir dabartiniams prisitaikėliams Vanagas savo tvirta elgsena išmušė žemę iš po kojų: argi sovietai, kurie 1956 m. jau šventė pergalę prieš partizaninį judėjimą, būtų šitiek skyrę pajėgų, jei to vieno žmogaus – Vanago – ryžtas ir idealizmas nebūtų buvęs svarbus koziris prieš sovietizmą? Todėl jį kankino žvėriškai, todėl jį kaip beglobį šunį užkasė taip, kad niekas niekada nerastų, kad niekas net neleistų sau pagalvoti, kad ir vienas lauke karys, jei tik tas karys yra subrandintas savo tėvų žemės vertybių šviesoje? Reikia pripažinti, sovietai galvojo teisingai, nes būtent iš tokių pasiryžėlių, kuriuos jie sudorojo fiziškai, bet neįveikė dvasiškai, vėliau išaugo Sąjūdis, pakeitęs Lietuvą.
Manau, itin simboliška, jog būtent dabar, kai pedagogai kaunasi dėl etatinio apmokėjimo, o iš televizijos ekranų liejasi jų godos apie tai, kad žlugo jų viltys, jų tikėjimas geresne ateitimi, kad jie nebenorintys eiti net į pamokas, būtent Mokytojų dieną atsisveikinta su A. Ramanausku–Vanagu, visų pirma pasirinkusiu, kaip ir jo žmona partizanė Birutė Mažeikaitė, mokytojo profesiją. Man mįslė, kaip Nepriklausomoje Lietuvoje gebėdavo paruošti mokytojus, tokios stiprios dvasios, tokius atsidavusius savo Tėvynės idealams? Juk 1940-aisiais užėjus sovietinei valdžiai, o po metų prasidėjus trėmimams į Sibirą būtent mokytojai – šviesuoliai pirmieji buvo pašaukti ant Stalino ešafoto. Būtent mokytojai – šviesuoliai pirmieji pokariu išėjo į miškus, savo mokiniams pažadėję: „ir vėl bus laisva Lietuva!“. Argi jie neišpildė šio pažado?..
Vanagui netinka būtasis kartinis laikas. Jis buvo ir tebėra Mokytojas mokiniams, šiuolaikiniame pasaulyje besiblaškantiems dėl pasirinkimų, savo kolegoms mokytojams, dabartyje palūžusiems dėl materialinių siekių neišsipildymo, jis tebėra Mokytojas ir nūdienos idealistams, kurių taip pat nesupranta ir neįvertina didžioji visuomenės dalis, susitapatinusi su daiktiškumu.
Rašydamas suprantu, kad visi tie žodžiai yra banalūs, tarsi eilinės nosį užrietusių politikų šaltos kalbos ir lozungai. Banalūs tol, kol kada nors išmuš ir mūsų apsisprendimo valanda. Ar esame bent pagalvoję, kokį žingsnį pasirinksime lemiamą akimirką: klaupsimės prieš okupantą, prisitaikysime ar kovosime?
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
