• 29 gegužės, 2022
|

Muzikos piligrimė: „Ne aš pasirinkau kankles, jos mane pasirinko“

Laimos ŠVEISTRYTĖS nuotr.: šią vasarą K. Kuprytės kanklių garsai ant Kalniškės piliakalnio susiliejo su paukščių balsais ir medžių šnaresiu.

Po pasaulį keliaujanti ir įvairiose šalyse koncertuojanti šiaulietė kanklininkė Kristina KUPRYTĖ, respublikinių ir tarptautinių konkursų diplomantė ir laureatė, kurios atliekamų kūrinių įrašai skamba Argentinos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Suomijos ir Olandijos radijo klasikinės muzikos laidose, šią vasarą svečiavosi Gargžduose. Su mūsų miestu ją sieja kanklės, kurias populiarina, ir draugystė su jų meistru Zigmu Liutiku. Gargždiškio sukurtomis kanklėmis groja ir Kristinos mokiniai Šiaulių pirmojoje muzikos mokykloje.

Pasidarė ir pati

– Grojate ne vienomis kanklėmis, bet vadinate save gargždiškio Z. Liutikos sukurto instrumento fane. Kodėl?

– Turiu labai daug kanklių, esu ir laimėjusi konkursuose, ir dovanų gavusi, vienas ir iš Zigmo, kelerias pati esu įsigijusi, nes keliauju po pasaulį, o Olandijoje bandau suburti tuos, kurie nori mokytis groti kanklėmis. Nuo studijų laikų Lietuvos muzikos akademijoje esu novatorė ir Zig­mo kanklių puoselėtoja, nes jos labai patogios keliaujant, be to, jos kitokio tembro nei mūsų įprastos koncertinės. Lietuvoje Z. Liutikos kanklės nėra dar prigijusios, nes viskam, kas nauja, reikia laiko. Kadangi naujai, neįprastai skamba, atrodo, netradicinės. Bet juk ir koncertinės kanklės buvo tobulinamos. Jos irgi skambėjo tai skardžiau, tai švelniau, tai sodriau. Po koncerto Vokietijoje manęs paprašė palikti kankles, kuriomis grojau. Tai buvo Zigmo kanklės. Nelengva buvo skirtis su šiuo instrumentu, bet palikau, nes mokausi neprisirišti prie daiktų.

– Ar daug pažįstate kanklių meistrų?

– Kanklių meistrų, kaip ir kanklininkų, nėra daug, nors kanklės – lietuvių liaudies instrumentas.

Džiaugiuosi draugyste su Z. Liutiku. Pas jį atvažiuoju kaip pas dantų gydytoją (šypsosi – aut. pastaba), nes visada atsivežu kanklių, kad apžiūrėtų ir sutvarkytų, jei kas barška.

Pavyko prisikalbinti Šiauliuose meistrą Albertą Martinaitį, kad leistų kankles pasidaryti pačiai, jo prižiūrimai. Stebėjosi, kaip čia moteris darys kankles. Kasdien gąsdino, dar prieš akis buvo padėjęs chirurgo telefono numerį (šypsosi – aut. pastaba). Medieną buvo paruošęs meistras, man jos pjauti neteko. Mediena ypatinga – iš Šiaulių centro arkų. Miesto architektai sugalvojo naują architektūrinį projektą ir arkas panaikino. Vienas politikas pasiūlė medieną A. Martinaičiui.

Jis daro daug vardinių kanklių išėjusiems žmonėms. Simboliškai savo kankles skyriau a. a. mamai.

Asmeninio archyvo nuotr.: po pasaulį keliaujanti kanklininkė K. Kuprytė populiarina gargždiškio Z. Liutikos kankles.

Muzika genuose

– Kodėl pasirinkote groti kanklėmis, o ne smuiku, fortepijonu ar kitu muzikos instrumentu?

– Ne aš pasirinkau kankles, o jos mane pasirinko. Buvo muzikalūs seneliai. Močiutė lyg bažnyčios chore giedojo. Tėtis – elektrikas, bet norėjo, kad mes visi penki vaikai susipažintume su muzika profesionaliai ir visus leido į muzikos mokyklą. Jam atrodė, kad muziką turi pažinti kiekvienas. Ir aš taip manau, nors tada to dar nesupratau. Grojau akordeonu, mama grojo, norėjau ir mokytis, bet per stojamuosius nepasisekė, buvo didelis konkursas. Tėtis pasistengė, kad mane priimtų į kanklių klasę. Dar eidama nelabai žinojau, kur einu, bet kai koncertinėmis kanklėmis užgrojo mano būsima jauna mokytoja Lora Andriuškienė, nuo pirmo garso įsimylėjau kanklių skambesį. Nuo to laiko supratau, kad visą gyvenimą grosiu kanklėmis.

– Kokius tikslus kėlėte sau mokydamasi ir dabar?

– Vos pradėjusi mokytis muzikos mokykloje, atrodo, žinojau, kad grosiu „Lietuvos“ ansamblyje.

Prieš išsipildant šiai svajonei buvau ansamblio „Sutartinė“ artistė ir solistė. Na, o vėliau kurį laiką grojau „Lietuvos“ ansamblyje, buvau kanklių orkestro koncertmeistere. Paskui nusprendžiau kankles parodyti pasauliui ir pradėjau keliauti. Dabar mano tikslas – populiarinti kanklių muziką ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Esu įrašiusi nemažai kūrinių su Nyderlandų, Belgijos atlikėjais jų autoriniams CD. Pati, be dviejų solinių CD, esu išleidusi ir USB albumą Kristina Kuprytė LT, kuriame yra visi ir anksčiau įrašyti, ir nauji, ir mano pačios jau kurti kūriniai. Daugiau informacijos galima rasti asmeninėje feisbuko paskyroje https://www.facebook.com/Kristina.Kupryte.LT

– Ar siejate savo ateitį su konkrečia šalimi?

– Ilgą laiką gyvenau Olandijoje, tada grįžau į Lietuvą. Kurį laiką dalijau save tarp dviejų šalių, darbavausi su jaunimu. Buvo laikas, kai savaitgaliais skraidydavau į Olandiją, nes ten daugiau muzikinių projektų, o čia norėjosi labiau savo patirtį perduoti jaunimui. Mes, kanklininkės, dažnai esame tokios patriotės, daug darome iš idėjos. Gali būti, kad išvyksiu iš Lietuvos į Olandiją, dalyvausiu projektuose, koncertuosiu, organizuosiu koncertus, nes turiu toje srityje dirbančių draugų. Esu suorganizavusi nemažai draugų iš Lietuvos koncertų, tai man artima.

Pastangos ir kliūtys

– Prieš 5 metus su grupe „Sunny“ dalyvavote televizijos projekte „Lietuvos talentai“. Jūsų tikslas – kad kuo daugiau žmonių išgirstų ir pamėgtų kanklių muziką?

– Turėjau „Sunny“ grupę, kartais dar susitinkame. Grojome daug populiariosios muzikos, galima sakyti – nuo baroko iki roko. Po mūsų dalyvavimo televizijos projekte daug grupės bendraamžių pakeitė požiūrį į kankles. Pačios atlikėjos muzikos specialybės nepasirinko, bet retkarčiais pagroja ir dabar. Ne kartą esame svarsčiusios, kodėl kanklės nėra Lietuvoje populiarios, kodėl vis mažiau stoja mokytis groti jomis. Kartais man atrodo, kad kanklėmis kai kam groti gėda, nes tai ne gitara, ne smuikas, atseit ne prestižinis instrumentas. Grupės kanklininkės dalijosi pastebėjimais ir lyg nusivylimu, kad grojo festivaliuose, konkursuose, koncertuose, bet žmonės vis nustebdavo, kaip čia taip kanklės skamba. Atrodo, jog kiekvieną kartą turi iš naujo įrodinėti, kažkoks užburtas ratas.

Yra savų gerbėjų, kurie iš bet kur keliaus į koncertą. Mano mokiniai savo įrašus kelia į feisbuką, tai rodo, kad jie didžiuojasi tuo, ką daro. Šiuo metu aktyviausia mano studentė yra Erika Danilovaitė.

– Ar jums, tradicinių liaudies instrumentų muzikos puoselėtojams, pakanka valstybės dėmesio?

– Visa kultūros politika diktuojama iš viršaus. Jeigu yra kuriama kultūros strategija ir joje stengiamasi neminėti etninės kultūros ir orientuotis į europinį ir globalų meną, tai daug pasako. Man atrodo, kad yra didelis noras orientuotis į užsienį ir pamiršti, ką gero turim šalia. Jei valstybei nėra prestižas tai, kas sava, tai ir žmonės perima tas nuostatas.

– Esate Etninės kultūros globos tarybos narė. Kokį darbą atlieka ši taryba?

– Etninės globos taryba atlieka didžiulį darbą, ypač jos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, nes nuolat reikia stebėti naujas Vyriausybės strategijas, aiškintis, kodėl sumažinamas finansavimas būtent etninei kultūrai. Tenka būti nuolatinėje kovos būsenoje. O gal geriau ne kovoti, bet savo pavyzdžiu ramiai, per mokinius stengtis, kad įvyktų pokytis? Galima daug apie tai kalbėti, tačiau situacija liūdna, nors Europos žmogaus teisių konvencija skelbia, kad turime išlaikyti identitetą ir jį saugoti, realybėje tai nevyksta, valstybė neskiria tam dėmesio – geriau finansuos džiazo koncertą nei etninę kultūrą. Tarptautiniuose projektuose irgi geriau finansuos džiazo, fortepijono programas, kadangi yra galimybė konkuruoti su kitų šalių atlikėjais.

Esu grojusi ir su simfoniniais orkestrais, bet galiu groti ir trims ar penkiems žmonėms. Vis dėlto patekti etninės kultūros atstovams į prestižines sales problema. Apie tai diskutavome ir vienoje konferencijoje.

Didžiąją dalį gyvenu užsienyje, o ten kanklių muziką priima kaip egzotiką, kaip stebuklą, kaip toks garsas iš tokios nedidelės dėžės sklinda. Man kanklės – instrumentas, kuris arti Dievo, kaip ir arfa.

Kalbėjosi
Laima ŠVEISTRYTĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių