Nauja knyga apie Lietuvos radijo istoriją atskleidžia nežinomus aspektus
Minint Lietuvos radijo šimtmetį, Klaipėdos universiteto leidykla išleido istoriko dr. Tito Krutulio knygą „Lietuvos radiofonai ir istorija 1926–1944 m.: transliacijos, politika, autoriai, klausytojai“.
Tai pirmas tokio pobūdžio tyrimas Lietuvoje, išsamiai nagrinėjantis, kaip radijas tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais prisidėjo prie visuomeninės atminties palaikymo, pilietiškumo, patriotizmo ugdymo bei paliečiantis šiandien kaip niekad aktualius radijo santykio su valdžia aspektus. Knyga parengta podoktorantūros stažuotės, vykdytos Klaipėdos universitete, metu. Lietuvos Respublikos Seimas 2026-uosius yra paskelbęs Lietuvos radijo metais, tad knygos pasirodymas simboliškai sutampa su Lietuvos radiofono 100-mečio minėjimu. Nors, kaip pabrėžia autorius, tyrimas buvo pradėtas dar prieš paskelbiant šią iniciatyvą, naujoji studija reikšmingai papildo jubiliejinius metus iki šiol netyrinėtu turiniu.
Knygoje analizuojama, kokį istorijos turinį radijas transliavo trijų skirtingų politinių režimų laikotarpiu – autoritarinės diktatūros Lietuvos Respublikos metais (1926–1940), pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940–1941) ir nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1941–1944). Tyrimas apima Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus radiofonų veiklą.
Tyrimo metu autorius atliko ir kiekybinį tyrimą – ištyrė apie 2 500 skirtingų istorinių radijo transliacijų, taip pat analizavo tiriamai temai aktualius išlikusius radijo paskaitų juodraščius, klausytojų laiškus, susirašinėjimus bei šimtus klausytojų anketų, kurios leido atkurti Lietuvos radijo auditorijos tarpukariu kolektyvinį portretą. Pasak autoriaus, vienas netikėčiausių atradimų buvo tai, kad prie istorinės atminties palaikymo per radiją aktyviau prisidėjo ne profesionalūs istorikai, o žurnalistai, visuomenininkai ir patys radijo darbuotojai.
Nors knyga yra akademinis leidinys, autorius pabrėžia, kad ji parašyta aiškiai ir suprantamai, todėl turėtų sudominti ne tik istorikus ar komunikacijos tyrėjus, bet ir platesnę auditoriją – visus, besidominčius tarpukario visuomene, žiniasklaidos istorija bei kolektyvinės atminties tematika.
Tyrimas taip pat leidžia naujai pažvelgti į žiniasklaidos laisvės klausimus. Knygoje analizuojama, kaip skirtingi režimai kontroliavo radijo turinį ir kaip radijas buvo pasitelkiamas ideologiniams tikslams.
Autoriaus teigimu, šiandienos diskusijos apie žodžio laisvę taip pat skatina atsigręžti į istorinius cenzūruojamos žiniasklaidos pavyzdžius. Dažnai kaip pagrindinis tokios žiniasklaidos simbolis minimas sovietmetis, tačiau neokupuotoje Lietuvos valstybėje tarpukariu bene ryškiausias valstybės kontroliuotos žiniasklaidos pavyzdys buvo būtent radijas: cenzoriai reikalavo iš anksto pateikti visų radijo tekstų kopijas, o už pasišaipymą iš valdžios atstovų grėsė griežtos bausmės. Vis dėlto ši sistema smarkiai skyrėsi nuo sovietinės žiniasklaidos modelio, kuris buvo dar labiau kontroliuojamas ir iš esmės nepalikdavo erdvės kritikai ar alternatyviam požiūriui.
Istorinis žvilgsnis į žiniasklaidą, anot autoriaus, šiandienos visuomenei gali pasakyti labai daug. Žiniasklaida – ypač spauda – fiksavo svarbiausius dienos ir savaitės įvykius, todėl tai yra itin turtingas ir sunkiai išsemiamas istorinis šaltinis. Nors gali atrodyti, kad žiniasklaidos istorija turėtų liudyti nuolatinę pažangą, tyrimai rodo, kad daugelis šiandien aktualių klausimų buvo svarbūs ir prieš šimtą metų. Keitėsi technologijos, pati žiniasklaidos forma. Tačiau visuomenės santykis su informacija, propaganda, cenzūra ar laisvu žodžiu išliko aktualūs.
Pagal pranešimą
žiniasklaidai
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
