Naujuosiuose Agluonėnuose – Mažosios Lietuvos dvelksmas

Mažosios Lietuvos misija
26 rugsėjo, 2022
0

Autorės nuotr.: R. Šalčiuvienė su mama B. Čeblauskiene: „Agluonėnai – išskirtinis kaimas.“

Agluonėnai, istorinio Mažosios Lietuvos regiono kaimas, pirmą kartą paminėtas 1540 m. Klaipėdos valsčiaus gyventojų mokesčių knygoje, žavi ne tik įspūdingu kraštovaizdžiu, gražiai tvarkoma aplinka. Iš įvairių šalies kampelių čia susirinkę gyventojai tęsia tradicijas. Išskirtinę gyvenvietę su etnografine sodyba, Lietuvininkų ąžuolynu jie vadina savo antrąja gimtine. Agluonėniškiai didžiuojasi čia gyvenantys.

Asmen. archyvo nuotr.: A. Žukienė: „Vietos gyventojai – tarsi seni vaikystės draugai.“

Žavisi net užsieniečiai
Erika Ramanauskienė Agluonėnuose apsigyveno prieš 31 metus. „Atitekėjau iš Biržų krašto, vyras irgi biržietis, bet jo tėvai čia buvo atsikėlę anksčiau, – dėstė agluonėniškė bibliotekininkė. – Labai myliu Agluonėnus – savo kraštą tik aplankau, ten gyvena mano mama. Aplankykite Biržus ir jūs – yra ką pamatyti. Brangi man Aukštaitija, bet didžioji gyvenimo dalis prabėgo Agluonėnuose, čia užaugo vaikai. Ir jau baigiu pamiršti aukštaičių tarmę.“
E. Ramanauskienė patenkinta atradusi Agluonėnus, kurie, anot jos, gražėja akyse. „Bendruomenė rengia projektus – labai stengiasi keisti, gražinti aplinką, – pastebėjo pašnekovė. – Nuostabi gamta supa mūsų gyvenvietę. Agluonėnais žavisi užsieniečiai – puoselėjamu aplinkos grožiu išsiskiria ne tik Klaipėdos rajone. Mūsų obelų sodas įspūdingas visais metų laikais.“ Jis traukia pavasarį, kai apsipila žiedais, vėliau, kai sunokina derlių, o prieš Kalėdas bendruomenės ir seniūnijos puošiamas taip, kad netrūksta susidomėjusiųjų iš visos Lietuvos. Tiek vietiniai, tiek svečiai gali užsukti į kavinę „Mažoji Prūsija“.
Agluonėnai įsikūrę geografiškai patogioje vietoje: už 20 km – Klaipėda ir Gargždai, nesunku pasiekti Priekulę, Veiviržėnus, Šilutę. Daug agluonėniškių važinėja dirbti kitur, o bibliotekininkė E. Ramanauskienė visą gyvenimą dirba Agluonėnų bibliotekoje.

Didžiuojasi esantys agluonėniškiai
Iš Rusnės kilusi Airida Žukienė nieko nežinojo apie Agluonėnus, kol neatsikraustė į Klaipėdą. „Gavau pasiūlymą dirbti kaimo turizmo sodyboje. Jos šeimininkei pajuokavau, kad važinėtis iš uostamiesčio nepatogu – reikia išsinuomoti būstą. Ir netikėtai išgirdau, kad yra laisvas butukas. Nieko nelaukę su vyru susikrovėme daiktus ir atsikraustėme į Agluonėnus – seniai svajojome įsikurti mažoje gyvenvietėje ar kaime“, – atskleidė agluonėniškė Airida. Ji greitai įsijungė į bendruomenės gyvenimą. Klojimo teatras, vokalinis ansamblis, renginių vedimas ir fotografavimas paįvairina jos kasdienybę. „Man regis, kad čia gyvenu taip seniai! Jaučiu, kad esu savo vietoje, kad vietos gyventojai – tarsi seni vaikystės draugai, savi ir artimi, pasakojantys apie savo kasdienius darbus, planus, buitį. Bendrystė, draugystė ir pagalba suteikia saugumo, galimybes realizuoti idėjas. Visada jaučiuosi laukiama, mylima, gerbiama – kaip namuose“, – džiugiai kalbėjo A. Žukienė. Agluonėnuose dešimtmetį gyvenanti Žukų šeima čia statosi gyvenamąjį namą. Pašnekovei smagu, kad gyvenvietė plečiasi, gražėja, kad jauni žmonės neišsivažinėjo, čia augina vaikus, kuria verslus. „Aš didžiuojuosi, kad mano vaikai galės vadintis agluonėniškiais. Kiekvienam čia atvykusiam siūlau ne tik apžiūrėti lankytinas vietas, bet ir pasikalbėti su vietos gyventojais, papietauti vietos kavinėje, dalyvauti renginyje – pajausti vietos dvasią“, – kalbėjo A. Žukienė.

A. VALAIČIO nuotr.: seniūnė L. Tučienė: „Mažosios Lietuvos tradicijas tęsia atsikėlėliai, susirinkę iš įvairių Lietuvos kampelių.“

Antroji gimtinė
„Į Agluonėnus mūsų šeima atsikraustė prieš 36 metus – esame senbuviai. Čia antroji mano gimtinė, – šypsojosi tautodailininkė Rimantė Šalčiuvienė, kurios tėviškė – Radviliškio rajone. – Audėjos amatą paveldėjau iš močiučių ir jį puoselėjau apsigyvenusi Gargžduose, daugiabutyje. Betgi čia per ankšta buvo staklėms – reikėjo erdvės.“ Rimantės vyro vaikystė prabėgo Pėžaičiuose – traukė savas kraštas, todėl pasirinko Agluonėnus, kurie vos už 5 km.
„Čia sutikau nuostabų žmogų – Gražiną Treigienę, buvusią Agluonėnų vaikų darželio vadovę. Meniškos sielos moteris mane pakvietė dirbti darželyje“, – atskleidė Rimantė. Ir dabar ji dirba auklėtojos padėjėja etnokultūrai – daug vaikų supažindino su senuoju amatu – kai kurie ir užaugę jo nepamiršo.
„Agluonėnai – išskirtinis kaimas, turintis klojimo teatrą, kur vaidinama, vyksta šventės. Aš čia pristatau savo darbus, rengiu edukacijas. Klojimo teatras – traukos centras, puiki vieta puoselėti audimo amatą, – dėstė tautodailininkė. – Agluonėnuose yra biblioteka, kultūros namai, kur taip pat galiu skleisti žinią apie savo darbus.“ Antrus metus su Rimantės šeima gyvena ir jos mama Bronislava Čeblauskienė. Neseniai 95-erių metų sulaukusi senolė guvi, viskuo besidominti. Radviliškio krašte praleidusiai visą gyvenimą labai patinka Agluonėnai. „Čia labai geri žmonės – visada padeda. Aš juk dalyvauju renginiuose – antai per Jonines su vaikštyne atėjau į klojimo teatrų festivalį“, – šypsodamasi ištarė viena iš vyriausių agluonėniškių.

A. VALAIČIO nuotr.: G. Bareikis: „Burkimės, kurkime, statykime, tvarkykime, nebūkime abejingi, ištieskime pagalbos ranką kaimynui ir džiaukimės gyvenimu.“

Palinkėjimas būti patriotais
Beveik prieš tris dešimtmečius aukštaitį Gintautą Bareikį į uostamiestį atviliojo studijos tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Diplomuotas specialistas įsidarbino Agluonėnų kultūros namuose ir dešimtmetėje mokykloje. Įsikūręs Agluonėnuose, jų neiškeitė iki šiol. „Čia mano namai – graži, patogi gyventi, gerai prižiūrima, tradicijas puoselėjanti gyvenvietė, – negailėjo pagyrų G. Bareikis, rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas. – Agluonėnai žavi gausa žalumos: obelų sodas, eglynai, pušynėliai, beržynėliai, įvairios augmenijos gyvatvorės, Lietuvininkų ąžuolynas, išlaikyta etnografinė lietuvininko sodyba. Smagu, kad sugrįžta jaunimas, statosi namus ir įsilieja į bendruomenės veiklas.“ Jis prisiminė savo bičiulio žodžius: „Tik niekada nesugalvok išvykti iš Agluonėnų.“ Gintauto manymu, tai palinkėjimas visiems agluonėniškiams, jų artimiesiems išlikti patriotais puoselėjant gerus, kaimyniškus santykius ir kuriant ateities Agluonėnus, kurie kasdien gražėja ir tampa įspūdingesni.

Autorės nuotr.: bibliotekininkė E. Ramanauskienė: „Agluonėnų bendruomenė rengia projektus, stengiasi gražinti aplinką.“

Gražiausios šalies gyvenvietės statusas
Daugiau nei prieš 20 metų G. Bareikis dirbo Agluonėnų seniūnijos seniūnu. Tuomet didžiausio dėmesio reikėjo vandens ir šilumos tiekimui. „Gyventojai piktinosi, kad vasarą beveik kasdien dingdavo vanduo – tada jie savo ūkeliuose augino nemažai gyvulių. Šiluma buvo tiekiama iš kiaulininkystės įmonės – kol ilga trasa pasiekdavo agluonėniškių būstus, mažai jos belikdavo. Mazuto, kurį kūrenant buvo gaunama šiluma, kaina kaip ant mielių kilo – atsirado nemažos skolos. Biudžete irgi buvo lėšų stygius – teko nutraukti šildymą kultūros namuose, ambulatorijoje. Reikėjo priimti kardinalius sprendimus atsisakant centralizuoto šildymo ir pereinant prie individualaus“, – prisiminimais dalijosi G. Bareikis. Jam buvo svarbu tvarkyti ir prižiūrėti gyvenvietę. Anuomet nebuvo trimerių, rotacinių žoliapjovių-traktoriukų. Suformuoti gražų vaizdą mosuojant dalgiu buvo sudėtinga. Visgi įsigijus stumdomą žoliapjovę pavyko tinkamai prižiūrėti pagrindines gyvenvietės teritorijas. 1997 m. respublikinės komisijos sprendimu Agluonėnai buvo pripažinti gražiausiai tvarkoma gyvenviete Klaipėdos apskrityje.

Spręstinų problemų netrūksta ir dabar. „Norėtųsi, kad gyvenvietėje būtų dujotiekis, dviračių takas – jungtis iki Šernų, Drevernos, Dovilų. Norėtųsi išspręsti Agluonos užtvankos-tvenkinio renovacijos, įrengiant ir maudynių vietą, klausimą. Man rodos, aktualūs ir parko formavimo bei priežiūros klausimai. Vadiname parku – tai gera vieta pasivaikščiojimui ir poilsiui, bet irstanti akmenų tvora, džiūstančios kalninių pušaičių oazės, ne itin patogūs takeliai neatliepia parko statuso“, – kalbėjo G. Bareikis. Pasak jo, nerimą kelia neprižiūrimi pastatai. Buvusios parduotuvės-valgyklos pastatas jau gerų šeimininkų rankose – džiugina gražiai įrengta parduotuvė. Tačiau aptriušęs buvęs seniūnijos pastatas verčia susimąstyti, ar neatsiras dar vienas vaiduoklis.

Prisijaukino I. Simonaitytės kraštą
Pasak Agluonėnų seniūnijos seniūnės Laimos Tučienės, prieškariu Vanagai buvo bažnytkaimis, o besiribojančiuose Agluonėnuose tik kelios senos trobos stovėjo. Pokariu išaugo, išsiplėtė ši gyvenvietė. „Ačiū šviesaus atminimo Alvydui Treigiui, kuris ne tik statė gyvenamuosius namus, bet ir rūpinosi aplinkos tvarkymu, palaikė grožio puoselėjimą. Šią tradiciją tęsiame ir dabar“, – kalbėjo L. Tučienė.
Beveik prieš 40 metų jauną mokytoją Laimą į Agluonėnus atsivedė vyras, gavęs paskyrimą dirbti į čia buvusią mokyklą. „Aš, žemaitė, atsikėliau į mažai žinomą Ievos Simonaitytės kraštą. Senbuviai šišioniškiai – kitokio būdo: atšiauresni, tiesesni, reikėjo juos perprasti, – prisipažino L. Tučienė, 15 metų vadovaujanti seniūnijai. – Nebe daug čia gyvena šišioniškių, jie nėra aktyvūs – Mažosios Lietuvos tradicijas tęsia atsikėlėliai, susirinkę iš įvairių Lietuvos kampelių.“
Seniūnei džiugu, kad Agluonėnai patrauklūs jaunimui. Smagu, kad baigę mokslus agluonėniškių vaikai grįžta į gimtinę, statosi namus. Beje, nekilnojamasis turtas čia turi vertę.
„Pas mus gražu, ramu, saugu gyventi“, – patikino L. Tučienė.