Nebeatpažįstami Biržai: dabar klestintis miestas
Viešėdamas Biržuose pabandžiau paieškoti sąsajų tarp Klaipėdos krašto ir šio santykinai tolimo Šiaurės Lietuvos miesto. Pirmiausia užkliuvo Agluonos upė.
Sąsajos su E. Galvanausku
Bet ne, juk Klaipėdos ir Biržų rajonus skiria dviejų ir pusės šimto kilometrų atstumas. O Agluonos ilgis tik kiek daugiau nei 20 kilometrų. Be šios, esančios Biržuose, taip pavadintos upės dar yra Tauragės ir Akmenės rajonuose bei mums gerai pažįstama Klaipėdos rajone.
O štai šalia Biržų gimusio ir Biržų gimnazijoje besimokiusio Ernesto Galvanausko vardas turėtų būti gerai žinomas tiek vyresniajai, tiek jaunesniajai klaipėdiečių kartai. Vyresniems E. Galvanauskas gal geriau žinomas kaip prieškario Lietuvos vyriausybės ministras bei vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių, lito įvedimo „krikštatėvių“. Iš jaunesniosios kartos atstovų ne vienas yra mokęsis ar dabar mokosi E. Galvanausko profesinio mokymo centre Klaipėdoje. Taip pagerbtas pirmosios amatų mokyklos steigėjo uostamiestyje atminimas.
Radvilų tvirtovė
Šiaurės Lietuva turbūt nėra Klaipėdos rajono gyventojų dažnai lankomas kraštas. Jeigu Biržuose lankėtės prieš kokį dešimtmetį (kaip buvo man), atvykę dabar turėsite pripažinti, jog miestas pasikeitė neatpažįstamai. Biržai ne veltui vadinami Radvilų miestu: svarbiausias miesto akcentas, be abejo, yra kunigaikščių Radvilų tvirtovės rūmai. 1587 m. užtvenkus Agluonos ir Apaščios upes buvo suformuotas seniausias Lietuvoje 336 ha ploto tvenkinys – Širvėnos ežeras bei suformuoti Biržų pilies, kaip gynybinio bastiono, apsauginiai pylimai. Karų su švedais metu pastarieji rūmus ir visus įtvirtinimus susprogdino.
Šiuo metu rūmai vėl atstatyti ir išpuoselėti. Visai neseniai šalia rūmų atstatyti ir buvusio arsenalo pastatai. Tiek pačių miestelėnų, tiek gausių svečių lankymosi centru tapo beveik prieš šimtmetį pastatytas, o dabar atnaujintas ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas (525 m), jungiantis Biržus su 19 amžiuje grafų Tiškevičių įkurdinta rezidencija Astrave.
Pėsčiuosius ir dviratininkus džiugina nutiesti granito trinkelių takai, naktimis apšviestas tiltas, puošnūs fontanai. Ultrapatriotų puolimą atlaikė miesto centre aukštai iškilęs proletarinio poeto Juliaus Janonio paminklas. Spalvingomis granito trinkelėmis išklota centrinė aikštė, kuri šiltomis dienomis pačius mažuosius biržiečius vilioja pasipliuškenti tarp šokančių ir šviečiančių fontano čiurkšlių. Šalia aikštės turgus.
Šalia – Likėnų šaltinis
Biržiečiai pasakoja atlaikę dar vieną puolimą. Jų teigimu, į šalia centrinės aikštės įsikūrusios turgavietės plotus taikosi vienas didžiųjų prekybos centrų, tačiau išaiškėjo, jog šiame plote galimai yra karstinių įgriovų (smegduobių Biržų apylinkėse suskaičiuota esant daugiau nei 9 tūkstančius, žymiausia – Karvės ola). Ateitis parodys, ar gamta pagelbėjo biržiečiams atsikratyti svetimkūnio miesto centre.
Miestą puošia Šv. Jono krikštytojo bei Evangelikų reformatų bažnyčios. Pabuvojus Biržuose ne nuodėmė, o gal labiau prievolė paragauti biržietiško alaus. Svarbu nepadauginti, kad veidu į purvą nepultum. Gal tuomet geriau pavažiuoti 10 kilometrų iki Likėnų, kur sanatorijoje yra garsusis gydomasis purvas. Kaip teigia istorijos šaltiniai, dar Kristupo II Radvilos žmona Ona Kiškaitė, viešėdama Biržuose, labai mėgdavo lankytis Likėnų garinėse pirtyse. Čia yra ir didžiausias Lietuvoje Smardonės šaltinis.
Gėrėme ir mes šaltinio vandens – savotiško skonio, tačiau vežtą lauktuvių teko išpilti – susiplakęs pasidarė sieros spalvos. Biržiečiai apgailestauja, kad Likėnų sanatorija – nebe jų, tenai dabar VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės reabilitacijos filialas.
Gerų įspūdžių pasisėmę paliekame Biržus linkėdami taip suklestėti kiekvienam Lietuvos periferijos miestui.
Egidijus ŽIEDAS
Autoriaus nuotr.
