Nepataisomasis Laisvūnas –tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas kun. Alfonsas Svarinskas
Sausio 21 d. sukanka 100 metų nuo Lietuvos katalikų kunigo monsinjoro, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjo Alfonso Svarinsko gimimo.
Lietuvos Respublikos Seimas šią sukaktį įtraukė į svarbių Lietuvai įvykių ir asmenybių įvairių sukakčių paminėjimų sąrašą.
Kovotojais ne gimstama, o tampama
Kiek dar pažįstame, mename žmonių, paaukojusių gyvenimus už mūsų laisvę, ar tinkamai saugome jų atminimą, ar jį jau nusinešė laiko tėkmė? Jei prireiktų, ar galėtume pakartoti šių žmonių žygius mes patys, ypač šių dienų aktualijų ir mus supančios realybės fone? Ar gyvendami vis geriau ir priimdami tai kaip savaime suprantamą duotybę, nors ir karo grėsmės akivaizdoje, neprimiršome tų, šventai tikėjusių Lietuvos laisve, ją gynusių ir už ją kovojusių, negailėjusių savęs ir gyvybės. Ar mūsų idealai šiandien yra, ar galėtų būti Dievas ir Tėvynė, kas buvo daugeliui Lietuvos laisvės kovotojų, tokių, kaip monsinjoras Alfonsas Svarinskas?
„Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiškių parapijoje. Pirmiausia gyvenau Pamernackų kaime. Kai dar buvau labai mažas ir dar nebuvo gimę mano brolis ir sesuo, tėvai persikėlė į Kadrėnus. Kadrėnai – mano tėtės tėviškė – priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno–Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo“, – taip A. Svarinskas apie save pasakojo prisiminimų knygoje „Nepataisomasis“.
„Nepataisomasis“ – tokią pravardę jam davė KGB ir kitų sovietinių prievartos struktūrų tarnai. Toks jis buvo ir išliko visą gyvenimą – nepataisomas, nenuilstantis kovotojas už tikinčiųjų teises, už Lietuvos ir jos gyventojų laisvę.
Dievas ir Tėvynė – aukščiau už gyvybę
1932–1942 m. jis mokėsi Vidiškių pradžios mokykloje, vėliau Deltuvos mokykloje bei Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942–1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
Apie šį laikotarpį monsinjoras yra gražiai pasakęs, kad „šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo bei profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau negu savo jaunystę ir gyvybę.“
Deja, studijas teko nutraukti, ir ne tik jam, bet tais pačiais metais A. Svarinskas įsijungė į antitarybinę kovą Ukmergės apylinkėse veikusių partizanų gretose slapyvardžiu „Laisvūnas“. Aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais. Netrukus už šią veiklą įkliuvo sovietams ir buvo nuteistas 10 metų kalėjimo.
Ką teko patirti tardymų metu, geriausiai iliustruoja paties monsinjoro atsiminimai iš jo knygos, kurioje rašoma: „Jeigu prokuroro sankcija buvo įkirsti šimtą kirčių, po dvidešimties–trisdešimties skausmo jau pradedi nebejausti: tiesiog pasidarydavo kažkaip silpna ir jausdavai, kaip pila šiluma. Kai matydavo, kad netenki sąmonės ar baigiesi, iš peties įkirtę penkiasdešimt smūgių toliau tik atskaičiuodavo kirčius – vienas, du, trys, … – tardami skaičių tik pridėdavo guminę lazdą prie kūno. Taip suskaičiuodavo šimtą „lazdų“ – kiek paskirta prokuroro. Būdavo geriau, kai tik mušdavo. Blogiau, kai per naktį tardydavo ir mušdavo neduodami miegoti (gal kokias penkias–septynias valandas), o paryčiais atvesdavo į kamerą.
Kitas kankinimo metodas: paguldydavo kniūbsčią ant uslano (suolo), galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto. Galvą prispausdavo. Kitas atsisėsdavo ant kojų. Negalėdavai iš skausmo pajudėti. Tada imdavo mušti.
Ypatingas kankinimo metodas buvo laikyti be miego. Dieną kameroje negalima miegoti. Būdavo, tik prisėdi, pradedi snausti, išgirsti šaukiant – liepia atsistoti. O tardydavo tik naktimis.“
Lageriuose gydė ne tik sielas
Po tardymų Lietuvoje buvo išsiųstas į lagerius. Iki 1956 m. kalėjo Intos ir Abezės lageriuose (Komija). Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalį slapta įšventino A. Svarinską į kunigus. Jis yra vienintelis Lietuvos dvasininkas, priėmęs šventimus Rusijos lageryje.
Tuo laiku įvairiose Rusijos įkalinimo vietose buvo sugrūsta didelė neparankios valdžiai inteligentijos dalis.
Vienas iš atsiminimų knygos „Nepataisomasis“ epizodų, kuriame lageryje felčerio pareigas ėjęs ir kalinius gydęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas pasakoja apie Rusijos ir Lietuvos filosofo, kultūros istoriko, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų, Vilniaus dailės instituto profesoriaus Levo Karsavino lagerio vargus.
„Kalėjime ir lageryje Karsavinas rašė filosofinius darbus, poeziją. Daug rašė. Pieštuku. Mes jam parūpindavome popieriaus, pieštukų. Savo raštus jis duodavo slėpti, nors prižiūrėtojai į šitą korpusą neužeidavo, paklausdavo felčerio, kiek ligonių, ir tiek. Žinojo, kad iš čia ligoniai niekur nevaikšto ir nepabėgs. Prieš mirtį Karsavinas visus savo raštus atidavė man. Sakė: – Daugiau negaliu rašyti. Ką parašiau – viską atiduodu. Tai geriausia, ką esu parašęs. Aš paėmiau ir palikau saugoti Šimkūnui, nes jis tuo metu jau gyveno už zonos ribų (kaip „baigiantis bausmę“). Jis Karsavino raštus parsinešė namo. Kai išėjau iš lagerio, juos visus man pavyko parvežti į Lietuvą. Jų neatėmė. Jie dabar perduoti Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekai.(…)
Profesoriaus kūno skrodimą darė gydytojas L. Krimskij, dalyvavo V. Šimkūnas ir aš. Paėmiau nuo eterio buteliuką ir, cheminiu pieštuku surašęs prancūzų kalba trumpą Karsavino istoriją, įdėjau į jį. Buteliuką užliejome smala ir įdėjome į mirusiojo pilvo ertmę. Jis buvo palaidotas su tuo buteliuku. Lavoninėje – skrodimo kameroje – Karsavinas buvo perrengtas naujais kalinių rūbais. Man buvo likęs generolo Juodišiaus metalinis kryželis. Lagerio kaliniai austrai iš varinės vielos padarė retežėlį. Tą kryželį jam užkabinome ant kaklo. Uždėjome akademiko kepuraitę. Kun. L. Puzonas morge laikė šv. Mišias. Po to mirusįjį išnešėme į vachtą (sargybos būstinę). Nešė kaliniai. Vachtoje sargybiniai jau išskrostą lavoną dar per kaklą perduria durtuvu (jei neva dar gyvas). Palaidojo jį lagerio kapinėse“, – atsiminimų knygoje „Nepataisomasis“ rašė A. Svarinskas.
Laisvės kunigui reikalavo JAV Prezidentas
Po įkalinimo grįžęs į Lietuvą, A. Svarinskas tarnavo altarista Kulautuvoje ir Betygaloje, bet po poros metų už antimarksistinės-antisovietinės literatūros laikymą sovietinio saugumo areštuotas ir nuteistas 6 metams kalėti Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1964 m., gyveno ir dirbo įvairiose parapijose, buvo nuolatos sekamas saugumo. Nuo 1972 m. bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.
1978 m. kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. Po keleto metų už antisovietinę veiklą areštuotas ir nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Čiusovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.
1988 m. į Maskvą atvykęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareikalavo paleisti A. Svarinską. Šis prašymas nenoromis sovietų įvykdytas, bet su sąlyga, kad kunigas išvyks iš Sovietų Sąjungos. 1988 m. liepos 11 d. kalinys buvo iš lagerio paleistas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Iki 1990 m. jis gyveno Frankfurte prie Maino, lankė lietuvių kolonijas, bendravo su jaunimu, atstovaudamas Lietuvos disidentams bendravo su daugeliu pasaulio įžymių ir įtakingų žmonių, 11 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą. Netrukus buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleriu, o 1991 m. išrinktas į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamąjį Seimą, dirbo tuometinėje Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje.
Nuo 1991 iki 1996 m. ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas ir buvo pirmasis tokias pareigas Lietuvoje ėjęs dvasininkas.
Nuo 2000 m. – Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas. 1997–1998 m. A. Svarinskas buvo Kauno Šv. Mykolo arkangelo (Įgulos) bažnyčios altarista bei Kauno Prisikėlimo bažnyčios kunigas talkininkas, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas.
A. Svarinsko pastangomis keliose Ukmergės rajono vietose įamžintas ten žuvusių Lietuvos partizanų atminimas. Kadrėnų kaime A. Svarinskas įkūrė parką partizanams atminti, kuris dar vadinamas Svarinsko parku. Čia pastatyti Kančios kelią žymintys ir partizanų atminimą įamžinantys kryžiai. Šiame parke pastatytas ir JAV prezidentui Ronaldui Reiganui atminti skirtas kryžius.
Geri darbai – iki paskutinių dienų
1998–2000 m. A. Svarinskas gyveno Anykščių rajone ir buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Čia jis globojo mokyklas, materialiai rėmė vargstančias šeimas, įrengė tikinčiųjų poreikiams koplyčią Žibučiuose, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti Šv. Jono Krikštytojo šaltinio aplinką. Jis taip pat rūpinosi ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo pagerbimu ir įamžinimu Kavarsko parapijoje.
Nuo 2000 m. kovo 30 d. iki gyvenimo pabaigos jis buvo Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos atsargos kariškių mandatų ir etikos komisijos pirmininkas.
Monsinjorui A. Svarinskui buvo suteiktas atsargos pulkininko laipsnis, jis turėjo Italijos Leko miesto garbės piliečio vardą. Už žmogaus teisių gynimą jis apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo miesto Meksikoje premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“. Taip pat apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“, Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo aukščiausiu apdovanojimu – Šaulių Žvaigžde. Jam buvo įteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės padėkos ženklas – statulėlė „Lietuvos karžygis“.
Taip pat buvo Raseinių garbės pilietis. Jam buvo skirta pirmoji Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija, pašto vokų serijoje „Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką“ išleistas A. Svarinskui skirtas vardinis suvenyrinis vokas. Pašto vokų serijoje „Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių“ išleistas kitas jam skirtas vardinis suvenyrinis vokas. Apie A. Svarinską sukurta dokumentinių filmų.
Mirė 2014 m. liepos 17 d., prieš pat mirtį monsinjoras pagalbininkų dėka išleido atsiminimų knygą „Nepataisomasis“, pavadinta operatyvinėse KGB bylose jam įrašyta pravarde. Planavo išleisti ir antrą atsiminimų tomą, bet nespėjo. Palaidotas Ukmergės rajono Dukstynos kapinėse. Vis dėlto grupės bendraminčių dėka vėliau pasirodė ir antrasis knygos tomas.
Vilniuje monsinjoras A. Svarinskas gyveno nedideliame bute Odminių gatvėje, tame pačiame kur anksčiau gyveno ir prelatas Mykolas Krupavičius bei kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas.
Minint pirmąsias A. Svarinsko mirties metines prie šio namo atidengta skulptorės Daliutės Onos Matulaitės sukurta memorialinė lenta.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
https://alytausgidas.lt/ nuotr.
Projektą „Kultūros ir pilietinės iniciatyvos: tvarūs pokyčiai Klaipėdos rajone“ iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Krištolinė pabaiga
Ar mums atjausti, bandyti prisiminti
Senųjų išgyvenimus baisius,
Jei patys nesugebam ištverti kosulio be vaisto.
Springti savais poelgiais juk nevalia,
Tik žeme, paskutiniųjų atokvėpiui atkovota,
Be saiko svaigintis ir temokam.
Apsimetinėti beliko mums duona,
sąmoningo ir doro vaidmens laikytis,
kai velniuonis vilkas ryja iš vidaus mus gyvus.
O žiū, net tas be šilto patalo.
Protas, lazda atitrankytas,
Sveikas praeity palikęs,
Tas tai supranta, kas yra kova ir skausmas tikras.
Raudotų gaspadoriai,
nusileidę iš po Aukščiausiojo sparno.
Ūkį prisirpintą jų skinam,
Takus žygiuotus apleidžiam,
Negalvodami, iš kur čia dygę,
tik mindom ir mindom,
Viešnagei vienai susirinkę.
O nešamės jų kraują tirštą,
Nudirbtą ir pasėtą istoriją gyvą.
Ateis laikas, kai gims paskutinis vaikas.
Užaugs jųjų artojas, pamylės, paglobos, kas likę,
Amžinuoju atilsiu pavargęs atguls.
O sutemusioj žiemoj dirvelė
Amžiams sušerkšnos, pavirtusi į birią anglį,
Saulelė nugaruos, ir vilkų bandos
Mėnesienoj skurdžiai giedos.
Aistė ARMALYTĖ
„Vaivorykštės“ gimnazija, IVa klasė
Eilėraštis skirtas Sausio 13-ajai atminti
