Nepriklausomybės pamatas – laisvė, atėmus ją prasideda beprotystės procesai
Klaipėdos rajono etnokultūros centre – susitikimas su signataru P. Vaitiekūnu
Klaipėdos rajono etnokultūros centre valstybinių švenčių proga tęsiami susitikimai aktualiomis temomis. Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dienos minėjimo proga Doviluose svečiavosi Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs užsienio reikalų ministras, ambasadorius Petras VAITIEKŪNAS. Jis akcentavo, kad Nepriklausomybę atgavome per partizanų kovas, disidentų aktyvumą, tautos atmintį, o nepriklausomybės pamatas yra laisvė. Svečias pasidžiaugė pozityviai besikeičiančiu Klaipėdos rajonu, gražėjančiais Gargždais ir Dovilais.
P. Vaitiekūną Etnokultūros centro scenoje kalbino žurnalistė, reporterė Jovita Gaižauskaitė.
Laisvos tautos nekariauja
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo fenomeną?
– Nebuvo atsitiktinumo. Tvyrojo visiškai aiški atmosfera.
Kas yra svarbu mums? Nepriklausomybės pamatas yra laisvė. Juk yra daug nepriklausomų šalių, bet jose nenorėtumėte gyventi. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja, Iranas, Rusija. Jos nepriklausomos, bet laisvės ten nėra.
Kovo 11-oji yra ir apie karą ir taiką. Laisvos tautos nekariauja. Paprastas dalykas: visi sveiko proto žmonės nenori karo. O tie karai vis kyla, siaučia, žudo. Klausimas yra paprastas: tai jei niekas nenori karo, tai kaip karai kyla? Atimk iš žmonių laisvę, o tada jau gali daryti, ką nori. Diktatoriai pirmiausia atima protą. Čia ne metafora. Protas atimamas tiesiogine žodžio prasme. Žmonės tampa bepročiais. Štai norite pavyzdžio? Hitleris atėjo į valdžią ir pirmiausia atėmė laisvę. Po to atėmė ir protą: įtikino vokiečių tautą, kad ji aukščiau visų kitų tautų ir ji turi žmoniją išvesti į tiesą, gerovę. Bet tam esą kliudo žydai, kuriuos reikia išnaikinti kaip žmonijos priešus, o slavai – juk esantys nepilnai žmonės. Juos būtina naikinti, pastumti, nes reikia gyvybinės erdvės. Šios beprotiškai skambančios mintys užkrėtė vokiečius. Be laisvės jų smegenys prašvinko. Normalus biurgeris, turintis šeimą, šunį ir katę, atvažiavo į Baltarusiją ar Lietuvą, suvarė žmones į klojimą ir sudegino gyvus. Tai gal jūs galvojate, kad tą gali padaryti sveiko proto žmogus? Buča – ar tai galėjo padaryti sveiko proto žmonės? Hitleris tautą pavertė bepročiais, o Putinas jau pradėjo versti bepročiais rusų tautą, bet dar tik pradėjo. Jie bus pasiryžę daryti bet ką. Todėl, kad smegenys irgi pagedusios. Žmonių laisvė neleidžia tautos išvesti iš proto. Rusijoje nėra laisvės, nėra demokratijos, nėra spaudos ir galima tautą užkrėsti kuo nori. Taigi, štai todėl laisvė ir nepriklausomybė yra kartu apie karą ir taiką. Jau sakiau: laisvos tautos nekariauja, Europa tarpusavyje nekariauja.
Seimo narė Rasa Petrauskienė susitikime Doviluose samprotavo, kad dabartinėje situacijoje svarbu būti susikaupusiems ir sąmoningiems: „Jeigu anksčiau sau leisdavau būti kritiška, vėjavaikiška, dabar negaliu sau to leisti. Lietuvos politiniame lauke opozicija dabar tikrai nėra priešiška šalis, su kuria reiktų konfrontuoti. Čia kaip šeimoj: pavojaus akivaizdoje labiau susitelkiame. Juk 5-oji kolona yra sustiprėjusi, ypač Klaipėdos krašte. Mes turime žinoti, kas yra tikras priešas, negalime būti tarpusavyje priešai.“
Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas po signataro, ambasadoriaus p. Vaitiekūno paskaitos kalbėjo, jog neretai tenka būti Briuselyje, Europos regionų komiteto posėdžiuose, kuriame suvažiuoja Europos šalių miestų deleguoti merai. Plenarinių posėdžių pradžioje pasidalijama, kas nuveikta dėl pagalbos Ukrainai. „Matau, kad europiečius dar reikia mokyti matyti tiesą tokią, kokia ji yra. Jie mielai pasakoja, kiek skirs Ukrainos atstatymui, bet vengia kalbėti, kaip šiuo metu padėti Ukrainai laimėti karą. Kartais estai, lenkai, lietuviai posėdžiuose paprovokuojame vakariečius, ypač ispanus, graikus, italus, kad jie taptų sąmoningesni, suvoktų, kad vyksta egzistencinis karas tarp Rytų ir Vakarų, tad dar toli iki Ukrainos atstatymo, kad reikia padėti būtent dabar.“
– O kas toliau bus su ta agresyvia kaimyne?
– Juk yra Antrojo pasaulinio karo pavyzdys, kai į karą buvo įtraukta apie 50–60 pasaulio šalių. Jau tada paaiškėjo, kad Vakarų šalių vadovų pokalbiai su Vokietijos lyderiu, kuris išvedė savo tautą iš proto, neturėjo prasmės. Ukrainos karo pradžioje Prancūzijos prezidentas E. Macronas irgi galvojo vakarietiškai: vis skambino Putinui ir, būdamas tikras europietis, išsilavinęs, racionalus žmogus, negalėjo patikėti, kad su kitu lyderiu neįmanoma pakalbėti ir pasakyti, kad tai, ką jisai daro, yra klaida. Ne, čia ne apie klaidą yra kalba, o apie tai, kad Putinas ir jo aplinka nori išlikti gyvi. Jie praras valdžią, jie praras ir gyvybes. Vienintelis atpildas už tai, ką jie padarė, yra mirtis. Ir jie tą supranta, ir jie neatiduos valdžios. Jie tik gali bėgti sukeltos nuošliaužos priekyje. Į vis didesnę ir didesnę katastrofą.
22 metai – sėkmės šaknys
– Ką jautėte dėdami parašą ant Nepriklausomybės atkūrimo akto? Juk buvote jauni, turėjote šeimas. Juk galėjo būti visaip?..
– Visaip galėjo būti visiems. Ne tik mums. Nepervertinkite tų parašų. Tikri parašai ant Nepriklausomybės atkūrimo akto yra du: Vytauto Landsbergio ir Liudviko Sabučio. Mūsų parašai – tai dėl gražumo. Esmė buvo balsavimas, balsavimo kortelės, kuriose kiekvienas pažymėjome, už ką balsuojame. Būtent tos balsavimo kortelės dabar nepelnytai pamirštamos. Tai – reikšmingas dokumentas. Tauta gi mus nusiuntė atkurti nepriklausomybę, mes vieningai nubalsavome. 6 lenkai susilaikė, toks Šeininas iš CK juos skatino skelbti teritorinę autonomiją. Tačiau čia mums Lenkija labai pagelbėjo pasakiusi: jei norite būti gerais lenkais, pirmiausia turite būti gerais LR piliečiais. Nukirto labai stipriai Šeinino pastangas įkurti kažką panašaus į Abchaziją, Osetiją, Uždniestrę. Varšuvai mes skolingi ir dėkingi už jos poziciją.
– Buvote Baltarusijoje, Ukrainoje paskirtas Lietuvos ambasadoriumi. Ar jums pavyko perprasti tų žmonių mentalitetą? Ar ten – kitokios visuomenės?
– Kažkas kitaip. Lietuvai pasisekė, o šioms šalims – ne. Kokios Lietuvos sėkmės šaknys? Todėl, kad mes turėjome 22 metus nepriklausomybės. Mes žinojome, jautėme, tas pojūtis atsakymų į svarbiausius klausimus buvo gilus. O kokie tie svarbūs klausimai: kas jūs esate, ko jūs norite? Čia tie klausimai, kuriuos skaitydamas paskaitas aš užduodavau baltarusiams, ukrainiečiams. Štai lietuviai atsakydavo: mes esame europiečiai, norime sugrįžti į Europą, mes nesvarstome jokių santykių su Rytais, mes grįžtame namo – čia turi būti Europa. Tokia pozicija atspindi lietuvių tautos gelmę. Todėl Lietuvai ir pasisekė. Labai svarbus tas smetoninės Lietuvos dvidešimtmetis. Būtent tie metai išliko ateities kartų pasąmonėje. Daug nepriklausomos Lietuvos artefaktų dar buvo išlikę beveik kiekvienuose lietuvių namuose: pašto ženklai, žurnalai, laikraščiai ir kt. Ukrainiečiai ir baltarusiai viso to jau nebeturėjo, tų šaknų jau nebebuvo. Štai Rytų Ukrainoje į mano minėtus svarbius klausimus paskaitose atsakydavo: buvome tarybiniai, dabar esame postsovietskije. Retenybė, jei koks studentas pasakydavo, kad yra europietis. Iš jų atminties tai buvo negailestingai ištrinta.
Lietuvoje rusai sąmoningai per 200 metų iškirto karališkąsias LDK šaknis, tačiau Lietuva 1918 m. atgimė ant valstietiškų šaknų.
Klaipėdos rajono etnokultūros centre veikia ambasadoriaus P. Vaitiekūno tapybos darbų paroda. Ją atidarant aptarė Gargždų krašto muziejaus kultūrinių projektų vadybininkė Regina Šiurytė-Šimulienė. Dažniausiai P. Vaitiekūnas tapo peizažus, abstrakcijas ir žmones. Kartais atpažįstamus, kartais – nebūtinai. „Man patinka chaosas, – sako buvęs ambasadorius. – Noriu iš chaoso ką nors ištraukti: ar netikėtą figūrą, ar netikėtą spalvų derinį, ar emociją, pojūtį, judesį.“
Atgrasymo kaina – ateities garantas
– Kokia dabar yra Lietuva? Ar įvertinta tai, ką turi? Kodėl pajutę grėsmę vis dažniau galvojame bėgti iš čia, nusipirkti butą Ispanijoje. Kas per tuos 30 metų nutiko, kad tarsi nebevertiname laisvės arba tiesiog norime pasinaudoti ja pabėgdami?
– Nieko čia blogo nėra. Lietuva išliks su gyvais lietuviais. Jeigu čia ateis rusai, tie, kurie liks Lietuvoje, žus. Bus ištisinė viena Buča. Todėl mes turime pakelti agresijos kainą iki tiek, kad čia Rusija neateitų, kad Putino išprotėję banditai neateitų čia žudyti mūsų vaikų. Mes niekados negalėsime apsiginti nuo Rusijos, jeigu ji norės sunaikinti Lietuvą. Tačiau galime pakelti agresijos kainą iki tokios nepriimtinos, kad jų planuotojai pasakytų, jog neapsimoka čia eiti, kad tuos planus galima pasiekti pigiau kitur. Mums reikia išvengti pirmojo smūgio. Jeigu bus testuojamas NATO 5-asis straipsnis – NATO vienybė – tas testas turi būti atliekamas ne Lietuvoje. Ir mes galime tą padaryti. Turime veikti ne pagal tai, kokį biudžetą turime, o pagal tai, ką reikia iš tikrųjų daryti. Nereikia kalbėti, kaip mūsų valdžia mėgsta kalbėti, kad turime tik tokį biudžetą, ir pagal tokį planuosime gynybą. Neteisingas požiūris. Mes galime pasiskolinti ir 10 milijardų, ir 20 milijardų ir investuoti į visuotinę gynybą. Ir tokiu būdu pakelti agresijos kainą iki neprieinamos. Ir tą baisią skolą išmokės mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai, kurie atsiras vien todėl, kad mes tuos pinigus pasiskolinsime.
Manau, kol priešinasi Ukraina, kol ji nepasidavė, neatlaisvino Putinui rankų, laikrodis mums neina. Jis pradės tiksėti, jeigu Ukraina pasiduos. Jei ji pradės taikos derybas, Putino karinė mašina turės laiko atsigauti. Jis negali sustoti, jis nėra racionalus vadovas, neverta tikėtis, kad jis ateis į protą. Jis pats vis labiau eis iš proto ir vis labiau iš proto ves Rusiją. Kai jau Ukraina nebekovos, vokiečiai sako, kad mes turėsime kokius 5–7 metus. Karo greitai nebus, karas bus kitoks, bus NATO ir ES vienybės testavimas.
Kokia Lietuva dabar yra, neklauskite lietuvių. Klauskite kitų. Mes priklausome aukščiausiai Europos civilizacijai, o į Europą svajoja bėgti milijonai žmonių. Jie bėga iš visų pasaulio kampų. Ir tai yra argumentas, ir tai yra balsavimas. Vien į Lietuvą, per Lietuvą bėga šimtai tūkstančių žmonių. Jų svajonė gyventi Europoje ar Amerikoje, ten, kur gerbiamos žmogaus teisės, kur yra laisvė, gerovė, ateitis. Šito laisvo pasaulio lyderis – Amerika – yra nekenčiamas didelėje pasaulio dalyje. Nes būtent Amerika demonstruoja sukūrusi geriausią pasaulyje sistemą, o jūs esate lūzeriai. Rusai yra lūzeriai, jie prarado žmogišką ateitį, sveiką protą, jie ruošiami dideliam karui, ir juos paprasta įtikinti, kad mus reikia naikinti. O lūzeriams priežastį kariauti nesunku surasti, pavyzdžiui, vien už tai, kad pas mus tualeto durys bendros tiek vyrams, tiek moterims.
– O kaip įkvėpti mus pačius, ar bus kam ginti, sociologinės apklausos nėra džiuginančios? Mes karo net nekariaujame, bet jau jaučiamės pavargę.
– Tiesiog reikia kalbėti. Politikai Europoje ir Amerikoje puikiai suvokia situaciją. Jiems kas 4–5 metai reikia išlaikyti egzaminą. Juos turi perrinkti: jei priešrinkiminėje kovoje kalbės apie karą, jų neišrinks. Tačiau esu įsitikinęs, kad po rinkimų jie padės Ukrainai.
Kai sakome, kad pavargome nuo karo Ukrainoje, tai yra klaida. Iš tikro mes padedame ne Ukrainai, o patys sau. Žmonės vakaruose nenori to suprasti. Jie pilni užuojautos dėl aukų, dėl bombarduojamų miestų. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje yra ne tik užuojauta, bet ir ryškus pavojaus jausmas. Svarbiausia Vakarų Europos civilizacijos kova šiuo metu vyksta Ukrainoje. Ji gina mus. Kuo toliau į Vakarus, tuo tas pavojaus jausmas silpsta. Bet štai E. Macronas jau pajautė, pradėjo apie tai kalbėti, pasiūlė idėją net karius siųsti, ir Vokietijos gynybos ministras supranta, kuris ruošia Vokietiją karui. Tačiau Rusijos propaganda veikia labai stipriai, dažnai nukerta.
Pabėgėlių potvynis – grėsmė
– Gal mes jau tapome irgi išlepusiais europiečiais?
– Taip, Europa turėjo tik tikslą gerai gyventi. Europos Sąjunga niekada nesiekė tapti imperija. ES sustojo ties Lietuva, Lenkija, Latvija. Esą brangiai plėtra kainuoja. Tiesmukiškai, grubiai tariant, tas tikslo nebuvimas privedė prie karo. Jeigu NATO ir ES, išgirdusios Sakartvelo, Ukrainos prašymus jungtis būtų aiškiai pasakiusios: čia mūsų, visi rankas šalin! Būtų suprasta, kad didinamas Europos saugumas plečiant teritorijas. Gal ir Rusija būtų transformavusis…
Tas neryžtingumas, politinio tikslo ES nebuvimas, lyderių stoka privedė prie to, ką dabar turime: gundėme ir sugundėme Rusiją pulti: jei jūs neimate, tai aš paimsiu… ES visi gyveno gerai ir nieko nenorėjo. Tai kai taip gerai gyvenat, ir nieko nenorit, tai nori kiti. Ir ant tų „rubežių“, ant tų žemių, kurios neapsisprendė, ateina kiti. Ir ateina su karu ir nežinia, kur tas karas gali išplisti.
– Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės?
– Manau, kad daugybė lietuvių sugrįš į Lietuvą, jei ją reikės ginti. Manau, kad reikia duoti dvigubą pilietybę, padėkime žmonėms. Tokiu atveju jų galimybės didėja, jie gyvena gi svetimame krašte, bet kiek jau patyrimo suvežė į Lietuvą. Dalis jų grįš, praturtins kraštą.
Geriau paklaustumėte, ką daryti su įvairiais emigrantais, baltarusiais, rusais, pakistaniečiais ir kt. Jie kelia mums grėsmę. Mes – maža teritorija, maža tauta. Yra tam tikras potvynio lygis, kad jau gresia užtvindyti namus. Dauguma žmonių bėga gelbėdami savo gyvybes, todėl turime tartis su ES: mes galime būti pabėgėliams vartai, tačiau čia jie nelieka. Turime derėtis su Briuseliu, kiek mes jų įsileidžiame, o kitus – jūs pasiimate. Mūsų galimybės yra ribotos. Ypač vietos nėra tokiems, kuriems kažkas nepatinka, kaip tam baltarusiui, išplatintame vaizdo siužete. Tad turime aiškiai pasakyti: nešdinkitės pas Putiną. Mūsų veikimas turi būti žymiai ryžtingesnis, paprastesnis.
Parengė Vilija BUTKUVIENĖ
Jono LEMEŽIO nuotr.
