• 11 rugpjūčio, 2022
|

Nesaugus Kijevas ir sudėtingas gyvenimas Charkove

Kijeve dieną ir naktį kas kelias valandas skamba oro pavojus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad iš namų draudžiama išeiti net kelias paras, ir prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau.


Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, tačiau labiausiai stresą kelia girdimi bombardavimų dundėjimai iš Kijevo priemiesčių, gyvenviečių, nutolusiu 30–50 km nuo sostinės. Aršiausios kovos vyksta Irpienio, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse.
Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku. Jis papasakojo, kad mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo esą ne tik todėl, kad ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kijevą.
Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpienio upę, ir užtvankas, kad pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkariavę vieną kaimą ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris. Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai.
Nepaisydamas pavojaus šventikas vis dėlto ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigas. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjo, tik dalis langų išdužo ir sienos yra nusėtos skeveldrų.


Panoro padėkoti Lietuvai
Pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu paliko gilų teigiamą įspūdį: 36 metų kijevietis, TGP narys Aleksejus Prochorovas panoro perduoti padėką lietuvių tautai.
Vaikščiojant po Kijevą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimčių. Einant fotografuoti rusų raketos apgriautą namą TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to paprašė patikrinimui parodyti telefoną ir fotoaparatą norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų.
Iš pradžių gan griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl aš vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kijeve nedaug likusių žurnalistų atstovauja dideles Pasaulines agentūras ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.
Vaikinas pasipasakojo, kad yra trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikos metų dukrą, o žmona Irina netrukus turi pagimdyti dar vieną dukrelę. Savo moteris jau pirmą karo dieną A. Prochorovas išgabeno į Lvovą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP, sostinėje stato barikadas.
Po pokalbio vaikinas pasisiūlė mašina pavėžėti 2 km iki mano kelionės tikslo, o išlipant panoro išsakyti padėką lietuviams: „Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, tačiau tokiu mums sunkiu momentu elgiatės kaip tikri broliai. Draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, ginklų, ginklų. Ir žinokite, mes nepasiduosime, kausimės už kiekvieną Kijevo centimetrą. Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo, ir nugalėsime.“


Diplomato žmona verda gynėjams sriubas
Kijevo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, pokalbis su kuria tapo savotišku atsakymu, kodėl gerokai gausesni agresoriai negali įveikti ukrainiečių tautos.
73 m. Olgai Kasyanenko yra būtina daryti skubų širdies šuntavimą ir keisti du vožtuvus, tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę. Pensininkė savo noru ruošia karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariūnams. „Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalinga tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – teigė moteris. Diplomatas vyras pernai mirė kelis metus sunkai sirgęs, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra netikėtai po ištikusio insulto.
„Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys, bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina“, – nusišypsojo pašnekovė ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Ukrainos pergale.


Skurdo kur kas daugiau
Charkovas pasitiko šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba, kur ne kur skveruose gulėjo užsilikęs sniegas. Miestas yra Ukrainos šiaurėje, o kai kurie jo mikrorajonai yra nutolę vos 30 km nuo Rusijos sienos.
Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelę įtaką tam, kad sovietmečiu klestėjęs kaip labai svarbus karo pramonės, mokslo centras ir net vadintas Mažąja Maskva miestas ekonomiškai ėmė smukti.
Galimai todėl, kad ukrainiečiai į šalies gilumą perkėlė garsią tankų gamyklą, kitas karo pramonei svarbias įmones, baimindamasi, kad įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybinių priemonių.
Nustebino milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Paklausinėjus laukiančiųjų, paaiškėja, kad dauguma ir iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus neteko darbo, pajamų. Siekdami nemokėti mokesčių darbdaviai labai dažnai miestiečius įdarbina neoficialiai, o prasidėjus karui tokie asmenys negavo valstybės skirtos 6500 hrivinų (180 eurų) vienkartinės pašalpos. Mat ji mokama tik netekusiems oficialaus darbo.
Parduotuvės čia irgi gerokai skurdesnės negu Kijeve, Lvove. Jų dirba nedaug, yra nedidelis pasirinkimas dešrų, mėsos, sūrių, tačiau iš vaisių ir daržovių – vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.


Sėdi slėptuvėse ar namuose
Gyvenimas Charkove labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos keli kilometrai nuo kraštinio Saltovkos mikrorajono.
Rusijos kariuomenės vadai turbūt tikėjosi, kad Charkovas, kuriame gyvena beveik išimtinai rusakalbiai, nesipriešins ir juos pasitiks gėlėmis. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą lyg norėdami juo pasigėrėti, tačiau buvo ukrainiečių gynėjų sunaikinti.
Keršydami už „nesvetingumą“ rusai atsitraukė ir ėmė miestą bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius. Saltovkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus mikrorajonus bombarduoja kasdien.
Gyventojai iš namų išeina vien iki parduotuvės, vaistinės ir turgaus, o visą kitą laiką sėdi namuose ar slėptuvėse. Gatvėse niekas nesišypso, nes visi turi giminaičių ar kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojai skamba dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdisi, o pradarius langą kartais dvelkteli toks parako dūmų tvaikas, jog kuo greičiau norisi langą uždaryti.


Kai automatiškai tampi pabėgėliu
Pirmą stresą man teko patirti jau keliaujant iš Kijevo į Charkovą. Norint šiuo metu išvykti traukiniu iš Kijevo esi priverstas paklusti karo suvaržymų reikalavimams, ir patenki į keistą susidvejinimo būseną.
Praėjęs išsamų kariškių patikrinimą patenki į centrinę geležinkelio stotį ir automatiškai tampi pabėgėliu. Stotyje neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems yra dalijami maisto paketai, duodama vandens, arbatos, kavos. Motinoms su vaikais ir neįgaliesiems yra skiriama įvairesnio maisto.
Viduje neleidžiama nieko fotografuoti ar filmuoti, o sutemus neleidžiama uždegti šviesų. Mat Kijeve ką tik nuskambėjo pavojaus sirenos, todėl stotyje šviesos išjungiamos, kad priešui šis pastatas taptų nematomas stebint iš žvalgybinių satelitų.
Nedidelės lemputės dega vien prie kasų, medikų palapinės, bufeto bei patalpose be langų. Pabėgėlių mase tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras klusniai laukdami traukinio, nugabensiančio kuo toliau nuo fronto linijos.
Tų, kurie kaip aš nori vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, vykstantį į Charkovą, kurio keli miegamieji rajonai yra nuo Rusijos sienos nutolę vos 20 kilometrų, įsėda tik keliolika žmonių.
Šviečiant Kijevo priemiesčių žiburiams kupė dar yra šiokia tokia šviesa, tačiau vėliau įsivyrauja aklinas juodumas.

Eldoradas BUTRIMAS
Autoriaus nuotr.
Specialiai iš Kijevo ir Charkovo Ukrainoje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių