Netradicinio ūkio šeimininkai: „Vynuogynas – mūsų atradimas“
Aušros ir Evaldo Mikalajūnų ūkyje Bendikų kaime, Kretingalės seniūnijoje, sirpsta įvairių veislių vynuogės. Viename didžiausių šalyje vynuogynų šį rudenį bus skinamas pirmasis toks gausus derlius, kurio laukti teko 5 metus. Jaunieji vynuogių augintojai tikisi, jog puoselėjami vynmedžiai atseikės apie toną uogų. „Norėtume sukurti lietuvišką Burgundiją“, – kalbėjo jie, vieni pirmųjų Klaipėdos rajone įveisę vynuogyną.
Teisininkai susižavėjo vynuogininkyste
Iš Kauno kilęs E. Mikalajūnas prieš dešimtmetį susidomėjo vynuogininkyste ir tėvų namų sode pasodino vynmedžių. Susirado Vynuogių augintojų asociaciją ir, tapęs jos nariu, įgijo daugiau žinių apie Lietuvos vynuogininkystę. Po kelerių metų įregistravęs ūkininko ūkį ryžosi įsiveisti vynuogyną. „Tai nėra paprasta – reikia daug žinių, – patikino teisininko profesiją įgijęs E. Mikalajūnas. – Ir dabar daug tenka skaityti apie vynuogininkystę – Prancūzijoje to mokosi 6 metus, nors vynuogių auginimo paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Mes neturime, kas mokytų, kaip prižiūrėti vynuogyną – patiems teko išmokti.“
Narystė Vynuogių augintojų asociacijoje buvo galimybė praplėsti akiratį šioje srityje. Dabar E. Mikalajūnas yra asociacijos valdybos narys. „Lankomės vienas kito vynuogynuose ir aptariame klaidas. Daug subtilybių sužinojome, pavyzdžiui, kad skinti uogų nuo kekės negalima, nes pritrauki širšes – tai daryti reikia žirklėmis“, – šypsojosi Evaldas.
Vynuogininkyste sužavėjo ir žmoną, miestietę, kuri padėjo į šalį teisininkės diplomą, nors šių žinių stengiasi nepamiršti. „Vynuogynas – tai persikvalifikavimas: biure sėdėti sunku ir nuobodoka. Iš čia nesinori išeiti, tai – relaksacija, nors rankų darbo labai daug: genėti, ravėti, pjauti žolę. Patys viską dirbame – tik didesniems darbams ieškome pagalbininkų“, – atskleidė Aušra.
Veši ir prancūziškų veislių
Pajūrio regioninio parko teritorijoje, Bendikų kaime, įsigiję žemės sklypą Mikalajūnai įkūrė netradicinį ūkį – išsipildė šeimos troškimas turėti vynuogyną. Evaldas pasinaudojo jaunojo ūkininko ūkio įkūrimo europine parama, iš kurios galėjo nusipirkti vynmedžių sodinukų, traktorių ir kita, bet išleido ir nemažai savo lėšų. „Reikėjo pirkti 25 km vielos, medinius kuolus tvorai – pradedant vynuogininko kelią, reikia įdėti nemažai lėšų, – pastebėjo jaunasis vynuogininkas. – Pagal stilistiką norime sukurti lietuvišką Burgundiją: vynmedžius sodiname tankiai ir stipriai genime – neleidžiame itin suvešėti. Auginame ekologiškai – šiemet nuo miltligės gynėmės ekologiškais produktais – pajūrio regioniniame parke reikia elgtis atsakingai, nors tokio įstatyminio įpareigojimo nėra. Šiemet turėtume gauti ekologinio ūkio sertifikatą.“
Mikalajūnų ūkyje kaip strėlės šauna vynmedžių eilės. Išpuoselėtame pusantro hektaro vynuogyne – 3 tūkst. vynmedžių, nokinančių 20 veislių, desertinių ir vyninių, uogas. Tai vienas didžiausių vynuogynų Lietuvoje – iš viso šalyje deklaruota 35 ha vynuogynų, o Klaipėdos rajone 2 augintojai deklaravo 1,73 ha.
Ar pastaraisiais metais Lietuvoje klimatas tapo palankus vynuogynams veisti? „Ne tik dėl to – keičiasi kultūra: romėnai juokavo, kad civilizacija baigiasi ten, kur baigiasi vynuogynai, – nuotaikingai dėstė Evaldas. – Ir anksčiau sodininkai savo soduose, prie garažų augino vynmedžius. Padirbėję selekcininkai išvedė tinkamų mūsų sąlygomis augti hibridų – vynuogininkų daugėja. Apie 100 žmonių Lietuvoje domisi vynuogynais ir juos turi.“
Mikalajūnų vynuogyne dera ne tik lietuviškų veislių vynuogės – didžiojoje dalyje – vokiškos, kanadietiškos, prancūziškos. „Viena iš penkių populiariausių Prancūzijos vynmedžių veislių gerai jaučiasi ir mūsų klimato sąlygomis, tačiau joms reikia didesnės priežiūros“, – kalbėjo Evaldas. Čia auginami savašakniai, neskiepyti vynmedžiai, nes jie ilgiau gyvena.
Derliaus laukė 5 metus
Šį rudenį Mikalajūnų ūkyje – šventė: skins pirmąjį gausų derlių, kurio laukė 5 metus nuo žemės paruošimo vynmedžiams sodinti. Kasdien tikrina susikaupusio cukraus kiekį, kad žinotų, kada skinti. Pasak Evaldo, kiekvienas vynuogininkas tai nusprendžia. „Mes norime natūralaus kiekio cukraus uogose, – patikino vynuogininkas. – Baltųjų vynuogių sultyse mažiau cukraus, o raudonosios žymiai saldesnės.“
Šis rugsėjis palankus – vynuogių augintojai tikisi, kad užteks šiltų, saulėtų dienų, kad prinoktų vynuogės. Vynuogininkai apgailestavo, kad šią vasarą oras pajūryje nelepino ūkininkų.
Kokia vynuogyno vizija? „Kultūros erdvė, kur priimami svečiai, menininkai, fotografai. Čia tokia ramybė – galima mėgautis unikalia gamta, bendrauti. Pavyzdžiui, šį vakarą čia susirinks Palangos moterų klubo „Veiklios ir laimingos“ narės ir, saulei leidžiantis, susės prie šio stalo“, – parodė Aušra ir pridūrė, kad vynuogyne taip gera, kad nesinori išeiti.
Šiemet skins uogas, kurias mielai superka kiti vynuogininkai, savo reikmėms pasigamins vyno, tačiau ateityje sieks gauti licenciją vynininkystei. E. Mikalajūnas domisi, kada mūsų šalies vynuogininkai gaus europinę paramą vynuogėms perdirbti. „Šiai licencijai gauti labai dideli reikalavimai, – pastebėjo Evaldas. – Bet mes jau dalyvaujame Lietuvos vyndarių čempionatuose, eksperimentuojame, kelių rūšių vyną pristatėme Baltijos taurės čempionatui.“
„Vynuogynas – mūsų atradimas“, – šypsojosi Aušra.
Įkūrę netradicinį ūkį, Mikalajūnai čia projektuoja savo sodybą. „Pastato architektūra bus būdinga šiam kraštui“, – patikino Evaldas. Šalia vynuogyno jie pasodinę lietuvišką sodelį su obelaitėmis, kriaušėmis, riešutmedžiu. Būsimieji naujakuriai siūlė rajono Savivaldybei vieną kaimo gatvę pavadinti Vynuogyno, bet valdininkai suabejojo, ar čia kada nors bus vynuogynas, ir pavadino Obelynės. O vynuogyne jau dera desertinių ir vyninių veislių uogos.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
